Į lietuvių kalbą išversti ne visi šio Pranešimo apie konvergenciją skyriai. Visą pranešimą anglų kalba skaitykite ECB interneto svetainėje.

1 Įvadas

Šis pranešimas apie konvergenciją parengtas 2025 m. vasario 25 d. Bulgarijai pateikus prašymą dėl šalies įvertinimo. Rengdamas šį pranešimą ECB vykdo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 140 straipsnio reikalavimą ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu, pranešti Europos Sąjungos Tarybai (ES Taryba) apie „pažangą, padarytą valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, vykdant savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“^[1]. Tokie patys įgaliojimai suteikti ir Europos Komisijai, kuri taip pat parengė pranešimą, todėl tuo pat metu ES Tarybai pateikiami du pranešimai. Šis pranešimas apima tik Bulgariją: kitos valstybės narės, kurioms taikoma nukrypti leidžianti išlyga, t. y. Čekija, Lenkija, Rumunija, Švedija ir Vengrija, bus nagrinėjamos kitame eiliniame 2026 m. pranešime apie konvergenciją. Danijos, kuri turi specialų statusą, 2026 m. pranešimas apie konvergenciją neapims, nebent ji pati to paprašytų^[2].

Šiame pranešime ECB taiko tą pačią sistemą kaip ir ankstesniuose savo pranešimuose apie konvergenciją. ECB vertina, ar Bulgarija pasiekė aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį, ar nacionalinės teisės aktai suderinti su Sutartimi ir Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto (toliau – ECBS statutas) ir kaip laikomasi teisės aktų reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti Българска народна банка (Bulgarijos nacionalinis bankas), siekdamas tapti neatskiriama Eurosistemos dalimi.

Ekonominės konvergencijos proceso vertinimas labai priklauso nuo pagrindinių statistinių duomenų kokybės ir vientisumo. Rengiant ir teikiant statistiką, neturi būti atsižvelgiama į politinius motyvus ir negali būti daromas politinis spaudimas. ES valstybės narės raginamos teikti aukštą prioritetą savo statistikos kokybei ir vientisumui, užtikrinti, kad rengiant tokią statistiką jų sistemose būtų naudojamos tinkamos priemonės duomenims sutikrinti ir subalansuoti, ir taikyti minimaliuosius standartus statistikos srityje. Tokie standartai yra nepaprastai svarbūs siekiant įtvirtinti nacionalinių statistikos institucijų nepriklausomumą, vientisumą bei atskaitomybę ir padedant skatinti pasitikėjimą valdžios sektoriaus finansų statistikos kokybe (žr. 5 skyrių).

Nuo 2014 m. lapkričio 4 d. kiekviena ES valstybė narė, kuriai panaikinamos išimtys, ne vėliau kaip tą dieną, kurią įsives eurą, privalo prisijungti prie Bendro priežiūros mechanizmo (BPM)^[3]. Nuo tos dienos tai šaliai bus taikomos visos su BPM susijusios teisės ir pareigos. Todėl itin svarbu, kad būtų atlikti būtini parengiamieji darbai. Pažymėtina, kad bus atliekamas išsamusis visų valstybių narių, kurios prisijungs prie euro zonos ir, atitinkamai, prie BPM, bankų sistemos vertinimas^[4]. Bulgarija šiuo metu yra vienintelė valstybė narė, kuri dalyvauja BPM glaudžiai bendradarbiaudama su ECB, nes yra įsipareigojusi vienu metu prisijungti tiek prie bankų sąjungos, tiek prie antrojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II)^[5]. Glaudaus bendradarbiavimo su Българска народна банка (Bulgarijos nacionaliniu banku) sistema įsigaliojo 2020 m. spalio 1 d., įvykdžius būtinas priežiūros ir teisėkūros sąlygas. Tą dieną ECB prisiėmė atsakomybę už i) tiesioginę svarbių įstaigų priežiūrą Bulgarijoje, ii) bendras procedūras visiems prižiūrimiems subjektams ir iii) mažiau svarbių įstaigų, kurias ir toliau prižiūri nacionalinė priežiūros institucija, priežiūrą. ECB Bankų priežiūros tarnyba ir Bulgarijos nacionalinis bankas labai glaudžiai bendradarbiavo, siekdami užtikrinti sklandžią nacionalinės kompetentingos institucijos integraciją į BPM^[6].

Šio pranešimo struktūra yra tokia: 2 skyriuje aprašoma sistema, taikoma ekonominei ir teisinei konvergencijai vertinti. 3 skyriuje pateikiama valstybės vertinimo santrauka, joje – esminiai ekonominės ir teisinės konvergencijos Bulgarijoje analizės rezultatai. Išsamesnė ekonominės konvergencijos būklės Bulgarijoje analizė pateikiama 4 skyriuje. 5 skyriuje apžvelgiami konvergencijos rodikliai ir juos rengiant taikyta statistikos metodika. Galiausiai 6 skyriuje vertinama, kaip Bulgarijos nacionalinės teisės aktai, tarp jų ir Bulgarijos nacionalinio banko įstatymas, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius.

2 Analizės pagrindas

2.1 Ekonominė konvergencija

Norėdamas įvertinti ekonominės konvergencijos būklę ES valstybėse narėse, siekiančiose įsivesti eurą, ECB naudoja bendrą analizės sistemą. Ši bendra sistema, kurią Europos pinigų institutas (EPI) ir ECB nuosekliai taiko visuose savo pranešimuose apie konvergenciją, grindžiama, pirma, Sutarties nuostatomis ir tuo, kaip jas taiko ECB vertindamas kainų pokyčius, fiskalinį balansą ir skolos rodiklius, valiutos keitimo kursą ir ilgalaikes palūkanų normas bei kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius. Antra, sistema grindžiama daugeliu papildomų retrospektyvių ir į ateitį orientuotų ekonominių rodiklių, laikomų naudingais konvergencijos tvarumui išsamiau įvertinti. Laikui bėgant kai kurie šios sistemos elementai buvo išplėsti. Valstybės narės patikrinimas pagal visus šiuos veiksnius suteikia svarbios informacijos, kuri padeda užtikrinti jos integraciją į euro zoną be didesnių sunkumų. Toliau pateiktuose 1–5 intarpuose apibrėžiamos teisinės nuostatos ir nurodomos metodinės detalės, kaip ECB šias nuostatas taiko.

Siekiant užtikrinti tęstinumą ir vienodą traktavimą, šis pranešimas apie konvergenciją parengtas remiantis ECB anksčiau paskelbtų pranešimų principais. Taikydamas konvergencijos kriterijus, ECB (prieš tai – EPI) naudoja keletą pagrindinių principų. Pirma, individualūs kriterijai aiškinami tiksliai ir taikomi griežtai. Šio principo loginis pagrindas yra tai, kad svarbiausias kriterijų tikslas – užtikrinti, jog euro zonoje galėtų dalyvauti tik tos valstybės narės, kurių ekonominė būklė yra palanki kainų stabilumui ir euro zonos vientisumui palaikyti. Antra, konvergencijos kriterijai – tai suderinti ir integruoti reikalavimai ir jie visi turi būti įgyvendinti. Sutartyje šie kriterijai yra lygiaverčiai, jie netaikomi hierarchiniu principu. Trečia, konvergencijos kriterijai turi būti įgyvendinti vadovaujantis faktiniais duomenimis, o ne prognozėmis. Ketvirta, konvergencijos kriterijai turi būti taikomi nuosekliai, skaidriai ir paprastai. Be to, aptariant atitiktį konvergencijos kriterijams, labai svarbus veiksnys yra tvarumas, nes konvergencija turi būti ilgalaikė, o ne tik tam tikro momento. Todėl vertinant valstybę, išsamiai išnagrinėjamas jos konvergencijos tvarumas.

Atsižvelgiant į tai, atitinkamos šalies ekonomikos raida apžvelgiama įvertinant praeities, dažniausiai – paskutinių dešimties metų, duomenis. Kadangi tai padeda geriau nustatyti, kiek dabartinę pažangą lėmė realūs struktūriniai pokyčiai, tai kartu turėtų padėti geriau įvertinti ekonominės konvergencijos tvarumą.

Be to, tinkamai atsižvelgiama ir į ateities perspektyvą. Todėl ypač daug dėmesio skiriama tam faktui, kad palankios ekonomikos raidos tvarumas iš esmės priklauso nuo tinkamų ir ilgalaikių politikos priemonių, naudojamų sprendžiant esamas ir būsimas problemas. Tvirtas valdymas, patikimos institucijos ir tvarūs viešieji finansai taip pat labai svarbūs palaikant kainų stabilumą ir tvarų gamybos augimą vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Apskritai pabrėžiama, kad, norint užtikrinti ekonominės konvergencijos tvarumą, reikalinga ne tik gera pradžia, patikimos institucijos bei rinkų atsparumas sukrėtimams, bet ir tinkama ekonominė politika vėliau, jau įvedus eurą.

Paskutinė šiame pranešime panaudotų statistikos duomenų pateikimo diena buvo 2025 m. gegužės 19 d. Statistinius duomenis, naudojamus taikant konvergencijos kriterijus, pateikė Europos Komisija (žr. 5 skyrių, taip pat statistines lenteles ir paveikslus), valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų atveju bendradarbiaudama su ECB. Suderinus su Komisija, kainų stabilumo kriterijaus ir ilgalaikių palūkanų normos kriterijaus ataskaitinis laikotarpis yra nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. Valiutų kursų ataskaitinis laikotarpis yra nuo 2023 m. gegužės 20 d. iki 2025 m. gegužės 19 d. Praeities duomenys apie fiskalines pozicijas apima laikotarpį iki 2024 m. Taip pat atsižvelgta į įvairiuose šaltiniuose pateikiamas prognozes ir kitą informaciją, kuri laikoma svarbia konvergencijos tvarumui vertinti atsižvelgiant į ateities perspektyvas. Komisijos 2025 m. pavasario ekonominė prognozė ir jos 2025 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita, į kurias taip pat atsižvelgiama šiame pranešime, paskelbtos atitinkamai 2025 m. gegužės 19 d. ir 2024 m. gruodžio 17 d. ECB bendroji taryba šį pranešimą patvirtino 2025 m. gegužės 30 d.

Kainų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 1 intarpe.

Vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI ataskaitiniu laikotarpiu (nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. balandžio mėn.) vertinama pagal paskutinių dešimties metų šalies ekonominės veiklos rezultatus, atsižvelgiant į kainų stabilumą. Taip atsiranda galimybė daug išsamiau ištirti vertinamos šalies kainų raidos tvarumą. Dėmesys skiriamas pinigų politikos krypčiai, ypač tam, ar pinigų politikos institucijos visų pirma siekia įgyvendinti ir palaikyti kainų stabilumą, taip pat tam, ar kitos ekonominės politikos sritys prisideda įgyvendinant šį tikslą. Be to, įvertinamas ir makroekonominės aplinkos poveikis kainų stabilumo siekiui. Kainų raida analizuojama atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos sąlygas, sutelkiant dėmesį į tokius veiksnius kaip vienetinės darbo sąnaudos ir importo kainos. Galiausiai atsižvelgiama į kitų svarbių kainų indeksų raidos tendencijas. Vertinant ateities perspektyvas, pateikiama kelerių artimiausių metų galimos infliacijos raidos apžvalga, į kurią įtraukiamos ir pagrindinių tarptautinių organizacijų bei rinkos dalyvių prognozės. Be to, aptariami instituciniai ir struktūriniai aspektai, kurie, įsivedus eurą, yra svarbūs norint palaikyti kainų stabilumui palankią aplinką.

Fiskalinę raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, taip pat su tuo susiję procedūriniai klausimai aprašomi 2 intarpe.

Kalbant apie viešųjų finansų tvarumą, nagrinėjamų 2024 m. rezultatai apžvelgiami juos palyginant su vertinamos šalies veikla per paskutinius dešimt metų. Pirma, analizuojamas deficito rodiklio pokytis. Verta prisiminti, kad šalies metinio deficito rodiklio pokyčiui paprastai turi įtakos daug įvairių veiksnių. Šie veiksniai skirstomi į ciklinius veiksnius, rodančius, kaip deficitą veikia ekonomikos ciklo pokyčiai, ir į neciklinius veiksnius, dažnai naudojamus struktūriniams ar ilgalaikiams fiskalinės politikos koregavimams atspindėti. Tačiau tai nereiškia, kad, remiantis tokiais šiame pranešime skaičiais išreikštais necikliniais veiksniais, galima visiškai paaiškinti fiskalinės pozicijos struktūrinį pokytį, nes jiems įtakos turi politinės priemonės ir specialūs veiksniai – jų abiejų poveikis biudžeto balansui yra trumpalaikis.

Toliau nagrinėjami per aptariamą laikotarpį įvykę valdžios sektoriaus skolos santykio pokyčiai ir juos lemiantys veiksniai. Šie veiksniai yra skirtumas tarp nominaliojo BVP augimo ir palūkanų normų, pirminis balansas bei deficito ir skolos santykio koregavimas. Taikant tokį požiūrį galima gauti papildomos informacijos apie tai, kaip makroekonominė aplinka, ypač augimo ir palūkanų normų derinys, paveikė skolos raidą. Be to, analizuojama valdžios sektoriaus skolos struktūra, skiriant ypatingą dėmesį trumpalaikėms skolos dalims ir skolai užsienio valiuta bei jų pokyčiams. Lyginant šias dalis su esamu skolos santykio lygiu, galima atskleisti fiskalinių balansų jautrumą valiutų kursų ir palūkanų normų pokyčiams.

2024 m. įsigaliojus reformuotam Stabilumo ir augimo paktui, pradėtos taikyti naujos taisyklės dėl skola grindžiamos perviršinio deficito procedūros (PDP) pradėjimo. Deficitu grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės iš esmės nesikeičia, o skola grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės buvo pakeistos, kaip aprašyta 2 intarpe. Tačiau iki paskutinės statistikos duomenų pateikimo dienos 2025 m. skola grindžiamos PDP nebuvo pradėtos remiantis 2024 m. rezultatais, nes planai dėl grynųjų išlaidų, kaip nustatė ES Taryba, fiskalines strategijas apima tik nuo 2025 m.

Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga buvo taikoma 2020–2023 m. laikotarpiu, o 2025 m. balandžio mėn. ES Taryba inicijavo suderintą prašymą pradėti taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą. Bendrosios nukrypti leidžiančios išlygos taikymas leido valstybėms narėms nukrypti nuo įprastai taikomų biudžeto reikalavimų, kad pagal Stabilumo ir augimo paktą būtų lengviau įgyvendinti būtinas politikos derinimo priemones, susijusias su pandemija ir Rusijos karu prieš Ukrainą. 2025 m. kovo 19 d. Europos Komisija pasiūlė suderintai taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą, kad šalys galėtų nukrypti nuo patvirtinto grynųjų išlaidų plano ir sukurtų papildomą biudžeto erdvę didesnėms gynybos išlaidoms. Visų pirma Komisija teigė, kad „Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą ir jo keliama grėsmė Europos saugumui yra išskirtinės, nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės, kurios daro didelį poveikį valstybių narių viešiesiems finansams, nes dėl jų patiriamos didesnės gynybos išlaidos ir (arba) jas planuojama didinti“^[13]. 2025 m. balandžio 30 d. Taryba paskelbė pareiškimą dėl savo suderinto prašymo pradėti taikyti nacionalinę nukrypti leidžiančią išlygą^[14]. Kartu 16 valstybių narių nusprendė prašyti leisti taikyti išlygą, kuri apima ketverių metų laikotarpį ir suteikia ne didesnį kaip 1,5 % BVP lankstumą.

Kalbant apie ateities perspektyvą, aptariamos naujausios Europos Komisijos prognozės 2025–2026 m. laikotarpiui ir vertinamos ilgalaikės skolos tvarumo problemos. Visų pirma tai apima biudžeto balanso ir skolos santykio perspektyvas, kurias lemia dabartinė fiskalinė politika. Be to, ypatingas dėmesys skiriamas biudžeto pozicijų tvarumo ilgalaikėms problemoms ir konsolidacijos galimybėms, ypač susijusioms su valstybės nefinansuojamomis pensijų sistemomis dėl demografinių pokyčių, ir nenumatytais vyriausybių įsipareigojimais. Pagal naująsias taisykles šalių vidutinės trukmės biudžeto planai pateikiami jų nacionaliniuose fiskaliniuose struktūriniuose planuose, kuriuos jos skelbia nuo 2024 m. rudens. Šiuose planuose pristatoma ne mažiau kaip ketverių metų laikotarpį apimanti grynųjų išlaidų trajektorija ir išdėstytos valdžios sektoriaus fiskalinės strategijos nuo 2025 m.

Valiutų kursų pokyčius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 3 intarpe.

Be duomenų apie dalyvavimą VKM II ir nominaliojo valiutos kurso euro atžvilgiu pokyčių, trumpai apžvelgiami ir su esamo valiutos kurso tvarumu nagrinėjamu laikotarpiu susiję rodikliai. Jie gaunami remiantis realiųjų efektyviųjų valiutos kursų pokyčiais ir mokėjimo balanso einamąja, kapitalo ir finansine sąskaitomis. Taip pat nagrinėjama bendrosios skolos užsieniui ir grynųjų tarptautinių investicijų pozicijos raida ilgesniuoju laikotarpiu. Skirsnyje apie valiutų kursų pokyčius papildomai aptariami ir šalies integracijos į euro zoną lygio rodikliai. Tai vertinama ir pagal užsienio prekybos integraciją (eksportą ir importą), ir pagal finansinę integraciją. Galiausiai valiutų kursų pokyčiams skirtame skirsnyje nurodoma, jei taikytina, ar vertinama šalis per dvejų metų ataskaitinį laikotarpį pasinaudojo centrinio banko teikiamu likvidumu ar mokėjimų balanso parama. Atsižvelgiama tiek į faktinę, tiek į prevencinę pagalbą.

Ilgalaikių palūkanų normų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 4 intarpe.

Kaip jau minėta, Sutartyje aiškiai nurodoma siekti „konvergencijos tvarumo“, kurį atspindi ilgalaikės palūkanų normos. Todėl pokyčiai ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. – vertinami atsižvelgiant į ilgalaikes palūkanų normas per paskutinius dešimt metų (arba per laikotarpį, kurio duomenys turimi) ir į pagrindinius veiksnius, lemiančius ilgalaikių palūkanų normų skirtumus, palyginti su euro zonos ilgalaikių palūkanų normų vidurkiu. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinės ilgalaikės palūkanų normos euro zonoje iš dalies rodė didelę kai kurioms šalims būdingą rizikos premiją. Todėl palyginimui naudojamas ir AAA reitingu įvertintų ilgalaikių vyriausybės obligacijų pajamingumas, t. y. AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijų pajamingumo kreivės ilgalaikis pajamingumas, kurį apskaičiuojant įtraukiamos AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijos. Šiai analizei geriau suprasti pranešime taip pat pateikiama informacija apie finansų rinkos dydį ir raidą. Tai grindžiama trimis skirtingais rodikliais (ne finansų bendrovių išleistų skolos vertybinių popierių suma, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija ir pinigų finansų įstaigų paskolomis vidaus ne finansų privačiajam sektoriui), jie visi kartu leidžia įvertinti finansų rinkų dydį.

Galiausiai Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame pranešime turi būti atsižvelgta ir į keletą kitų svarbių veiksnių (žr. 5 intarpą). 2011 m. gruodžio 13 d. pradėjo galioti pagal Sutarties 121 straipsnio 6 dalį parengta sustiprintos ekonominės valdysenos sistema, užtikrinanti glaudesnį ekonominės politikos ir ES valstybių narių ekonominių rezultatų tvarios konvergencijos koordinavimą. Toliau pateiktame 5 intarpe trumpai išdėstomos šios teisės aktų nuostatos ir aprašoma, kaip į šiuos papildomus veiksnius atsižvelgiama ECB atliekant konvergencijos vertinimą.

2.2 Nacionalinės teisės aktų suderinamumas su sutartimis

2.2.1 Įvadas

Pagal Sutarties 140 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad ECB (ir Europos Komisija) ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu praneštų Tarybai apie valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, pažangą, padarytą vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti. Šiuose pranešimuose turi būti įvertinta, kaip kiekvienos valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos NCB įstatymą, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius bei atitinkamus ECBS statuto straipsnius. Šis Sutarties įpareigojimas valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, dar vadinamas „teisine konvergencija“.

Vertindamas teisinę konvergenciją, ECB neapsiriboja nacionalinės teisės aktų formaliu įvertinimu, jis taip pat gali įvertinti, ar atitinkamų nuostatų įgyvendinimas atitinka Sutarčių ir ECBS statuto dvasią. ECB yra ypač susirūpinęs dėl tam tikrų ženklų, rodančių, kad kai kurių valstybių narių NCB sprendimus priimantiems organams daromas spaudimas, o tai neatitinka Sutarties nuostatų dėl centrinio banko nepriklausomumo.

ECB taip pat mato sklandaus ir nepertraukiamo NCB sprendimus priimančių organų veikimo poreikį. Šiuo požiūriu valstybės narės atitinkamos institucijos turi prievolę imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų, jog, atsilaisvinus NCB sprendimus priimančio organo nario vietai, būtų laiku paskirtas jį pakeičiantis asmuo^[17].

Prieš pateikdamas teigiamą galutinį įvertinimą, patvirtinantį, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktai atitinka Sutartį ir ECBS statutą, ECB atidžiai stebės bet kokius pokyčius.

Valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, ir teisinė konvergencija

Bulgarija, kurios nacionalinės teisės aktai analizuojami šiame pranešime, turi valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, statusą, t. y. ji dar neįsivedė euro. Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 5 straipsnyje^[18] nustatyta, kad Bulgarija nuo įstojimo dienos dalyvauja ekonominėje ir pinigų sąjungoje kaip valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, kaip apibrėžta Sutarties 139 straipsnyje.

Teisinės konvergencijos vertinimo tikslas – padėti Tarybai lengviau nuspręsti, kurios valstybės narės vykdo „savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“ (Sutarties 140 straipsnio 1 dalis). Teisės srityje tokios sąlygos pirmiausia susijusios su centrinio banko nepriklausomumu ir teisine NCB integracija į Eurosistemą.

Teisinio įvertinimo struktūra

Teisinis įvertinimas iš esmės atitinka ankstesnių ECB ir EPI pranešimų apie teisinę konvergenciją struktūrą^[19].

Nacionalinės teisės aktų suderinamumas analizuojamas atsižvelgiant į teisės aktus, priimtus iki 2025 m. balandžio 15 d.

2.2.2 Pritaikymo apimtis

Pritaikymo sritys

Siekiant nustatyti sritis, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, nagrinėjami šie klausimai:

• suderinamumas su Sutarties (130 straipsnis) ir ECBS statuto (7 straipsnis ir 14 straipsnio 2 dalis) nuostatomis dėl NCB, NCB sprendimus priimančių organų ir valdytojų narių nepriklausomumo;
• suderinamumas su nuostatomis dėl konfidencialumo (ECBS statuto 37 straipsnis);
• suderinamumas su piniginio finansavimo (Sutarties 123 straipsnis) ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis (Sutarties 124 straipsnis) draudimais;
• suderinamumas dėl vienodos žodžio „euro“ rašybos, kurios reikalaujama pagal ES teisę; ir
• teisinė NCB integracija į Eurosistemą (ypač ECBS statuto 12 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu).

„Suderinamumas“ ir „suvienodinimas“

Sutarties 131 straipsnyje reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“ su Sutartimis ir ECBS statutu, todėl bet koks nesuderinamumas turi būti ištaisytas. Nei Sutarčių ir ECBS statuto viršenybė prieš nacionalinę teisę, nei nesuderinamumo pobūdis nedaro įtakos būtinybei laikytis šio įpareigojimo.

Reikalavimas, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“, nereiškia, jog pagal Sutartį reikalaujama, kad nacionalinių centrinių bankų įstatymai būtų „suvienodinti“ vienas su kitu ar su ECBS statutu. Nacionalinių ypatumų gali būti ir toliau, jeigu jie nepažeidžia ES neatšaukiamai suteiktos kompetencijos pinigų srityje. Iš tiesų, pagal ECBS statuto 14 straipsnio 4 dalį, nacionaliniams centriniams bankams leidžiama atlikti kitokias funkcijas nei tos, kurios nurodytos ECBS statute, tiek, kiek jos netrukdo ECBS tikslams ir užduotims^[20]. NCB įstatymų nuostatos, leidžiančios atlikti tokias papildomas funkcijas, yra aiškus aplinkybių, kurioms esant skirtumų gali likti, pavyzdys. Terminas „suderinamas“ daugiau nurodo, kad nacionalinės teisės aktai ir nacionalinių centrinių bankų įstatymai turi būti pakeisti siekiant pašalinti nesuderinamumus su Sutartimis ir ECBS statutu ir užtikrinti reikalingą nacionalinių centrinių bankų integracijos į ECBS lygį. Pirmiausia turėtų būti pakeistos visos nuostatos, pažeidžiančios NCB nepriklausomumą, kaip apibrėžta Sutartyje, ir jo, kaip ECBS neatskiriamos dalies, vaidmenį. Todėl, norint tai pasiekti, nepakanka remtis vien tik ES teisės viršenybe nacionalinės teisės atžvilgiu.

Sutarties 131 straipsnyje nustatyta pareiga apima tik nesuderinamumą su Sutartimis ir ECBS statutu. Tačiau nacionalinės teisės aktai, nesuderinti su ES antrinės teisės aktais, susijusiais su šiame pranešime apie konvergenciją nagrinėjamomis pritaikymo sritimis, turėtų būti suderinti su tokiais antrinės teisės aktais. ES teisės viršenybė neturi įtakos pareigai pritaikyti nacionalinės teisės aktus. Šis bendras reikalavimas kyla ne tik iš Sutarties 131 straipsnio, bet ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos^[21].

Sutartyse ir ECBS statute nenumatytas būdas, kaip nacionalinės teisės aktai turėtų būti pritaikyti. Todėl suderinamumą galima pasiekti panaikinant bet kurį nacionalinės teisės aktą, kuris yra nesuderinamas su ES teise, arba pateikiant nuorodas į Sutartis ir ECBS statutą, arba, išimtiniais atvejais, inkorporuojant jų nuostatas ir pateikiant nuorodą į šaltinį, atsižvelgiant į toliau išvardytus ypatumus.

Paprastai reikia vengti tokia pat kalba atkartoti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje^[22]. Atkartojant nuostatas gali atsirasti neužtikrintumas tiek dėl taikytinų nuostatų teisinio pobūdžio ir kilmės, tiek dėl jų įsigaliojimo datos. Tai būtų nesuderinama su vienodo Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo visoje Sąjungoje principu^[23]. Be to, jei nacionalinėje nuostatoje vartojama kitokia formuluotė nei ta, kuri nustatyta atitinkamoje Sąjungos nuostatoje, sukuriamas atskiras reguliavimo turinys. Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, Sąjungos išimtinė kompetencija pinigų politikos srityje reiškia, kad valstybės narės negali priimti nuostatų, kurios, atsižvelgiant į jų tikslą ir turinį, nustato teisines taisykles, reguliuojančias euro, kaip bendrosios valiutos, naudojimą, nebent valstybėms narėms yra suteikti įgaliojimai tai daryti^[24]. Šiame kontekste sąvoka „pinigų politika“ apima ne vien praktinį šios politikos įgyvendinimą, kuris pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką yra vienas pagrindinių Eurosistemos uždavinių. Ji taip pat turi reguliavimo aspektą, kuriuo siekiama garantuoti euro kaip bendrosios valiutos statusą^[25].

Išimtinėmis aplinkybėmis atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje, gali būti atkartotos tokia pat kalba nuoseklumo sumetimais ir siekiant padėti adresatams jas suprasti. Jeigu egzistuoja tokios išimtinės aplinkybės, kuriomis leidžiama atkartoti tiesiogiai taikomas Sąjungos teisės nuostatas, nuostatos turėtų būti atkartojamos tiksliai, o formuluotė neturėtų būti keičiama^[26]. Be to, nuostatos turėtų būti atkartojamos tik tiek, kiek tai yra pateisinama atsižvelgiant į išimtines aplinkybes. Tačiau tokių išimtinių aplinkybių nėra tais atvejais, kai tiesiogiai taikomos Sąjungos nuostatos yra pakankamai nuoseklios ir suprantamos, todėl jų nebūtina atkartoti ar atspindėti nacionalinėje teisėje^[27]. Jeigu tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos yra reikšmingos tik nacionalinės teisės reglamentuojamų sričių kontekste, nacionalinėje teisėje nuoroda į šias nuostatas nereikalinga. Jeigu dėl pirmiau minėtų priežasčių nacionalinėje teisėje neišvengiamai atkartojamos tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos, tai turėtų būti daroma aiškiai ir patikslinant, kad nacionalinės teisės nuostatos nustatytos „pagal“ atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas arba jų „laikantis“ ir jos paprasčiausiai atkartojamos siekiant išdėstyti nacionalinę teisę platesniame kontekste, arba „nedarant poveikio“ atitinkamoms Sąjungos teisės nuostatoms, kai nacionalinė institucija įgyvendina likusią kompetenciją, kuri yra platesnė už ECBS ir Eurosistemos įgyvendinamą kompetenciją^[28].

Be to, viena iš priemonių, siekiant nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Sutartimis ir ECBS statutu ir užtikrinant jį, yra tai, kad ES institucijos ir valstybės narės turi konsultuotis su ECB dėl teisės aktų projektų nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį, 282 straipsnio 5 dalį ir ECBS statuto 4 straipsnį. Tarybos sprendime 98/415/EB^[29] aiškiai reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių, reikalingų šios pareigos laikymuisi užtikrinti.

2.2.3 Nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumas

Kalbant apie centrinio banko nepriklausomumą, pasakytina, kad 2004, 2007 arba 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir ECBS statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d.^[30] Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi suderinimai įsigaliotų iki ECBS įkūrimo 1998 m. birželio 1 d.

Centrinio banko nepriklausomumas

1995 m. lapkričio mėn. EPI nustatė centrinio banko nepriklausomumo požymių sąrašą (vėliau išsamiai aprašytą jo 1998 m. pranešime apie konvergenciją); jie tuo metu buvo valstybių narių nacionalinės teisės aktų, ypač nacionalinių centrinių bankų įstatymų, įvertinimo pagrindas. Centrinio banko nepriklausomumo koncepcija apima įvairias nepriklausomumo rūšis, kurias reikia vertinti atskirai, t. y. funkcinį, institucinį, asmeninį ir finansinį nepriklausomumą. Paskutiniais metais ECB priimtose nuomonėse šių centrinio banko nepriklausomumo aspektų analizė buvo toliau tobulinama. Šie aspektai yra pagrindas vertinant valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktų ir Sutarčių bei ECBS statuto konvergencijos lygį.

Funkcinis nepriklausomumas

Centrinio banko nepriklausomumas yra ne savitikslis, bet priemonė tikslui, kuris turėtų būti aiškiai apibrėžtas ir kuriam turėtų būti suteikta pirmenybė visų kitų tikslų atžvilgiu, pasiekti. Pagal funkcinio nepriklausomumo principą reikalaujama, kad kiekvieno NCB pagrindinis tikslas būtų numatytas aiškiu bei teisinį tikrumą užtikrinančiu būdu ir visiškai atitiktų Sutartyje nustatytą pagrindinį tikslą – kainų stabilumą. Šio tikslo siekiama nacionaliniams centriniams bankams suteikiant reikiamus būdus ir priemones šiam tikslui pasiekti nepriklausomai nuo bet kokios kitos institucijos. Sutarties reikalavimas dėl centrinio banko nepriklausomumo rodo visuotinai pripažintą nuomonę, kad pagrindinio tikslo – kainų stabilumo – geriausiai gali siekti visiškai nepriklausoma institucija, kurios įgaliojimai yra aiškiai apibrėžti. Centrinio banko nepriklausomumas yra visiškai suderinamas su nacionalinių centrinių bankų atsakomybe už savo sprendimus, kuri yra svarbus pasitikėjimo jų nepriklausomumo statusu stiprinimo aspektas. Tai reiškia skaidrumą ir dialogo su trečiosiomis šalimis palaikymą.

Kalbant apie laiką, pasakytina, kad iš Sutarties nėra aišku, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniai centriniai bankai turi laikytis pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, nustatyto Sutarties 127 straipsnio 1 dalyje, 282 straipsnio 2 dalyje ir ECBS statuto 2 straipsnyje. Nėra aišku, ar toms valstybėms narėms, kurios įstojo į ES po euro įvedimo ES, ši pareiga turėtų būti taikoma nuo įstojimo dienos, ar nuo euro įvedimo jose dienos. Nors Sutarties 127 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis (žr. Sutarties 139 straipsnio 2 dalies c punktą), ECBS statuto 2 straipsnis šioms valstybėms narėms yra taikomas (žr. ECBS statuto 42 straipsnio 1 dalį). ECB palaiko nuomonę, kad nacionalinių centrinių bankų pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu Švedijos atveju pradedama taikyti 1998 m. birželio 1 d., o 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. į ES įstojusių valstybių narių atveju – nuo tų datų. Remiamasi tuo, kad vienas iš pagrindinių ES principų, būtent kainų stabilumas (Sutarties 119 straipsnis), yra taikomas ir valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis. Taip pat remiamasi Sutarties tikslu, kad visos valstybės narės turėtų siekti makroekonominės konvergencijos, įskaitant kainų stabilumą, kuriai skirti reguliarūs ECB ir Europos Komisijos pranešimai. Ši išvada taip pat yra pagrįsta centrinio banko nepriklausomumo, kuris yra pateisinamas tik tada, jeigu bendras tikslas – kainų stabilumas – turi pirmenybę, pamatiniu argumentu.

Šalių vertinimai šiame pranešime yra pagrįsti būtent šiomis išvadomis, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniams centriniams bankams taikoma pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu.

Institucinis nepriklausomumas

Institucinis nepriklausomumas apibrėžtas Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje. Šiuose dviejuose straipsniuose draudžiama nacionaliniams centriniams bankams ir jų sprendimus priimančių organų nariams gauti ar priimti ES institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito organo nurodymus. Šiuose straipsniuose taip pat draudžiama ES institucijoms, įstaigoms ar organams bei valstybių narių vyriausybėms siekti paveikti tuos nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narius, kurių sprendimai gali turėti įtakos nacionalinių centrinių bankų su ECBS susijusių uždavinių įgyvendinimui. Kad nacionalinės teisės aktai perteiktų Sutarties 130 straipsnį ir ECBS statuto 7 straipsnį, juose turi būti numatyti abu draudimai ir jie neturi riboti šių nuostatų taikymo srities^[31]. Tokio centrinių bankų nepriklausomumo pripažinimas nereiškia, kad jiems netaikomos teisės normos ar kad jie gali išvengti bet kokios rūšies teisės aktų taikymo^[32].

Nepaisant to, ar NCB yra sudarytas kaip valstybei priklausantis organas, ar kaip specialus viešosios teisės organas, ar paprasčiausiai kaip viešoji akcinė bendrovė, esama rizikos, kad jo savininkas, pasinaudodamas tokia nuosavybės teise, gali daryti įtaką jo sprendimų dėl uždavinių, susijusių su ECBS, priėmimui^[33]. Tokia įtaka, daroma naudojantis akcininkų teisėmis ar kitaip, gali daryti poveikį NCB nepriklausomumui ir todėl turėtų būti ribojama įstatymu.

Centrinių bankų veiklą reglamentuojanti teisinė sistema turi numatyti stabilų ir ilgalaikį centrinio banko veiklos pagrindą. Dažni NCB institucinės sąrangos pakeitimai darant įtaką jo organizaciniam ar valdymo stabilumui, galėtų daryti neigiamą įtaką NCB instituciniam nepriklausomumui^[34].

Institucinio nepriklausomumo taip pat turėtų būti laikomasi ypatingos skubos atvejais. Tik tais atvejais, kai laikomasi Sutarties 347 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nacionalinės institucijos gali laikinai ir išimties tvarka naudotis įgaliojimais, kurie priklauso išimtinei ECBS kompetencijai. Atliekant šį vertinimą, esminis laikotarpis yra priemonės priėmimo laikas. Atsižvelgiant į Sutarties 347 straipsnio išimtinį pobūdį, nesant Sutarties 347 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, valstybės narės neturėtų priimti prevencinių teisės aktų^[35].

Draudimas duoti nurodymus

Trečiųjų šalių teisės duoti nurodymus nacionaliniams centriniams bankams, jų sprendimus priimantiems organams ar pastarųjų nariams, jeigu jų veikla susijusi su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir ECBS statutu.

Bet koks NCB dalyvavimas taikant finansinio stabilumo stiprinimo priemones turi būti suderinamas su Sutartimi, t. y. nacionalinių centrinių bankų funkcijos turi būti atliekamos visapusiškai laikantis jų funkcinio, institucinio ir finansinio nepriklausomumo principo, kad būtų apsaugotas tinkamas Sutartyje ir ECBS statute numatytų jų uždavinių vykdymas^[36]. Jei nacionalinės teisės aktais nustatomas toks NCB vaidmuo, kai peržengiamos patariamųjų funkcijų ribos, ir pagal juos reikalaujama, kad NCB prisiimtų papildomų uždavinių, turi būti užtikrinta, kad šie uždaviniai nepaveiktų NCB gebėjimo vykdyti su ECBS susijusius jo uždavinius veiklos ir finansiniu atžvilgiais^[37]. Be to, NCB atstovai gali būti įtraukiami į kolegialius sprendimus priimančius priežiūros organus ar kitas institucijas tik tinkamai atsižvelgus į reikalavimą apsaugoti NCB sprendimus priimančių organų narių asmeninį nepriklausomumą^[38].

Draudimas tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti sprendimus

Trečiųjų šalių teisės tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti NCB sprendimus, jeigu jie susiję su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir ECBS statutu^[39].

Draudimas cenzūruoti sprendimus teisiniu pagrindu

Bet kokių organų, išskyrus nepriklausomus teismus, teisė teisiniu pagrindu cenzūruoti sprendimus, susijusius su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinama su Sutartimi ir ECBS statutu, kadangi šių uždavinių vykdymas negali būti pakartotinai vertinamas politiniu lygmeniu. NCB valdytojo teisė teisiniu pagrindu sustabdyti ECBS ar NCB sprendimus priimančio organo priimto sprendimo įgyvendinimą ir vėliau pateikti jį politiniam organui galutiniam sprendimui priimti būtų tolygi siekiui gauti trečiųjų šalių nurodymus.

Draudimas dalyvauti NCB sprendimus priimančiuose organuose su balsavimo teise

Trečiųjų šalių atstovų dalyvavimas NCB sprendimus priimančiame organe su teise balsuoti dėl klausimų, susijusių su ECBS uždavinių, kuriuos atlieka NCB, vykdymu, yra nesuderinamas su Sutartimi ir ECBS statutu, net jeigu toks balsas nėra sprendžiamasis^[40]. Toks dalyvavimas, net jeigu balsavimo teisė nesuteikta, yra nesuderinamas su Sutartimi ir ECBS statutu, jei toks dalyvavimas trukdo tiems sprendimus priimantiems organams atlikti su ECBS susijusius uždavinius arba kelia grėsmę, kad bus nukrypta nuo ECBS konfidencialumo režimo^[41].

Draudimas iš anksto derinti NCB sprendimus

Įstatymuose aiškiai numatyta NCB pareiga iš anksto derinti NCB sprendimus su trečiosiomis šalimis sukuria teisinį pagrindą, kuriuo vadovaudamosi trečiosios šalys gali daryti įtaką centrinio banko galutiniams sprendimams, ir todėl yra nesuderinama su Sutartimi ir ECBS statutu.

Tačiau NCB dialogas su trečiosiomis šalimis net tais atvejais, kai įstatymas įpareigoja teikti informaciją ir keistis nuomonėmis, yra suderinamas su centrinio banko nepriklausomumu, jeigu:

• dėl to nebus pažeidžiamas NCB sprendimus priimančių organų narių nepriklausomumas;
• bus visiškai atsižvelgiama į ypatingą valdytojų teisinę padėtį jiems einant ECB sprendimus priimančių organų narių pareigas ir
• laikomasi ECBS statute nustatytų konfidencialumo reikalavimų^[42].

NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų aprobavimas

Įstatymų nuostatose dėl trečiųjų šalių (pvz., vyriausybių) teikiamo NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų (pvz., susijusių su sąskaitomis) aprobavimo turėtų būti numatyti tinkami saugikliai, kad tokia teisė nepažeistų atskiro NCB nario gebėjimo nepriklausomai priimti sprendimus dėl uždavinių, susijusių su ECBS (arba įgyvendinti sprendimus, priimtus ECBS lygmeniu). Rekomenduojama dėl to numatyti aiškią nuostatą NCB įstatymuose.

Asmeninis nepriklausomumas

Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje ir 14 straipsnio 2 dalyje papildomai apsaugomas centrinio banko nepriklausomumas, kiek tai susiję su valdytojais ir NCB sprendimus priimančių organų nariais. Valdytojai yra ECB bendrosios tarybos nariai ir tampa Valdančiosios tarybos nariais įvedus eurą jų valstybėse narėse. Valdytojai, vykdydami savo kaip ECB valdančiosios tarybos ar Bendrosios tarybos narių pareigas, negali būti laikomi valstybės narės atstovais^[43]. ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad NCB įstatymuose, be kita ko, turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai kartu apsaugo nuo savavališko valdytojų atleidimo iš pareigų nustatant, kad juos galima atleisti iš pareigų tik tada, jeigu jie neatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra pripažinti kaltais padarę sunkų nusižengimą. Tokiais atvejais ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kuris turi įgaliojimus panaikinti nacionalinį sprendimą, kuriuo valdytojas buvo atleistas iš pareigų^[44]. Valdytojo nušalinimas nuo pareigų gali iš tiesų prilygti valdytojo atleidimui iš pareigų ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytais tikslais^[45]. NCB įstatymai turi atitikti šią nuostatą, kaip yra išdėstyta toliau.

Sutarties 130 straipsnyje draudžiama nacionalinėms vyriausybėms ir bet kokiems kitiems organams daryti įtaką nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams jiems atliekant savo užduotis. Valstybės narės ypač negali siekti paveikti nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių pakeisdamos nacionalinės teisės aktus, kurie daro įtaką jų atlyginimui ir kurie iš principo turėtų būti taikomi tik būsimiems paskyrimams^[46]. Tačiau Sutarties 130 straipsnyje įtvirtintų nepriklausomumo reikalavimų nepažeidžia tokie nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių atlyginimo pakeitimai, kurie grindžiami objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, atlyginimų lyginamąja analize, kuria siekiama užtikrinti skirtingų nacionaliniame centriniame banke egzistuojančių hierarchinių pozicijų proporcingumą^[47].

Minimali valdytojų kadencija

Pagal ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalį, NCB įstatymuose turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai nedraudžia nustatyti ilgesnės kadencijos, o esant neribotam kadencijos terminui, nereikalaujama keisti įstatymo, jei valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai atitinka nustatytuosius ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Trumpesni laikotarpiai negali būti pateisinami, net jei jie būtų taikomi tik pereinamuoju laikotarpiu^[48]. Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas privalomas pensinis amžius, turėtų užtikrinti, kad pensinis amžius nenutrauktų ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios kadencijos trukmės, kuri yra viršesnė už bet kokį privalomą pensinį amžių, jei ji taikoma valdytojui^[49]. Kai NCB įstatymas yra iš dalies keičiamas, iš dalies keičiantis įstatymas turėtų apsaugoti valdytojo ir kitų sprendimus priimančių organų narių, kurie dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmę^[50].

Valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai

NCB įstatymais privaloma užtikrinti, kad valdytojai nebūtų atleisti iš pareigų dėl kitų priežasčių, išskyrus išvardytąsias ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje įtvirtinto reikalavimo tikslas yra užkirsti kelią institucijoms, dalyvaujančioms skiriant valdytojus, ypač vyriausybei ar parlamentui, pasinaudoti teise valdytoją atleisti. NCB įstatymai turėtų panaikinti bet kokias nuostatas, neatitinkančias ECSB statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytų atleidimo iš pareigų pagrindų, arba apskritai neminėti jokių atleidimo iš pareigų pagrindų (nes 14 straipsnio 2 dalis yra taikoma tiesiogiai)^[51]. Išrinkus ar paskyrus valdytojus, jie negali būti atleisti iš pareigų kitomis sąlygomis, nei nurodytos ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje, net jei valdytojai dar nepradėjo eiti savo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, kurioms esant valdytojas gali būti atleistas iš pareigų, yra autonomiškos Sąjungos teisės sąvokos, jų taikymas ir aiškinimas nepriklauso nuo nacionalinio konteksto^[52]. Galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įgyvendindamas jam pagal ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą suteiktą jurisdikciją, turi teisę aiškinti šias sąvokas^[53].

Nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, išskyrus valdytojus, dalyvaujančių vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmės saugumas ir atleidimo iš pareigų pagrindai

Taikant tas pačias taisykles dėl valdytojų kadencijos trukmės apsaugos ir dėl jų atleidimo iš pareigų pagrindų kitiems nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, taip pat užtikrinamas asmeninis tokių asmenų nepriklausomumas^[54]. Sutarties 130 straipsnyje ir ECBS statuto 7 straipsnyje konkrečiai minimi ne valdytojai, o nacionalinių centrinių bankų „sprendimus priimančių organų nariai“. Tai ypač taikytina tais atvejais, kai valdytojas yra „pirmasis tarp lygių“ kolegų, turinčių lygias balsavimo teises, arba kai šie kiti nariai dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius.

Teisė į teisminę gynybą

Valdytojai ir nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų kiti nariai turi turėti teisę kreiptis į nepriklausomą teismą ir apskųsti sprendimą dėl atleidimo iš pareigų, kad, vertinant tokio sprendimo pagrindus, būtų apribota politinio pasirinkimo galimybė.

ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš pareigų atleisti valdytojai dėl tokio sprendimo gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi įgaliojimus panaikinti nacionalinę priemonę dėl atleidimo iš pareigų, jeigu pripažįstama, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei.

Pagal Sutarties 130 straipsnį ir ECBS statuto 7 straipsnį, nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatyta teisė nacionaliniuose teismuose peržiūrėti sprendimą atleisti iš einamų pareigų NCB sprendimus priimančių organų narius (išskyrus valdytojus), dalyvaujančius vykdant su ECBS susijusius uždavinius^[55]. Ši teisė gali būti bendrosios teisės reguliuojamas dalykas arba ji gali būti nustatyta specialia norma. Net jei šia teise būtų galima pasinaudoti pagal bendrąją teisę, siekiant teisinio tikrumo, būtų patartina tokią teisę į teisminę gynybą nustatyti konkrečiai.

Apsauga nuo interesų konflikto

Asmeninis nepriklausomumas taip pat reiškia, jog būtina užtikrinti, kad NCB sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nekiltų interesų konfliktas dėl jų einamų pareigų NCB (taip pat valdytojų pareigų ECB) ir bet kokių kitų funkcijų, kurias gali vykdyti šie sprendimus priimančių organų nariai ir kurios gali kelti grėsmę jų asmeniniam nepriklausomumui^[56]. Paprastai buvimas sprendimus priimančio organo, dalyvaujančio vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nariu yra nesuderinamas su kitų funkcijų, kurios gali sukelti interesų konfliktą, vykdymu. Pirmiausia tokių sprendimus priimančių organų nariai negali eiti pareigų ar turėti interesų, kurie gali daryti įtaką jų veiklai einant pareigas valstybės vykdomojoje ar įstatymų leidžiamojoje valdžioje arba regioninėje ar vietos administracijose arba dalyvaujant verslo organizacijoje. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad būtų užkirstas kelias galimiems vykdomųjų funkcijų neatliekančių sprendimus priimančių organų narių interesų konfliktams.

Finansinis nepriklausomumas

Bendram NCB nepriklausomumui kiltų grėsmė, jei jis negalėtų savarankiškai naudotis pakankamais finansiniais ištekliais savo įgaliojimams vykdyti, t. y. pagal Sutartį ir ECBS statutą reikalaujamiems su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti^[57].

Valstybės narės negali leisti savo nacionaliniams centriniams bankams atsidurti tokioje padėtyje, kad jie neturėtų pakankamų finansinių išteklių ir pakankamo grynojo turto^[58] savo su ECBS ar, kai taikytina, su Eurosistema susijusiems uždaviniams vykdyti. Tokia situacija susiklostytų, pavyzdžiui, jeigu NCB būtų trukdoma sutelkti pakankamus finansinius išteklius atsargų ar rezervų forma, skirtus nuostoliams, ypač atsirandantiems dėl pinigų politikos operacijų, kompensuoti, ir atitinkama valstybė narė nebūtų iš anksto garantavusi, kad šis centrinis bankas turės pakankamai lėšų finansinei naštai, susidarančiai vykdant funkciją už ECBS ribų, prisiimti (kaip antai, lėšų, reikalingų nuostoliams pagal tai funkcijai taikytiną atsakomybės sistemą atlyginti), kartu išsaugodamas gebėjimą veiksmingai ir visiškai nepriklausomai vykdyti savo uždavinius pagal ECBS^[59]. Pažymėtina, kad ECBS statuto 28 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė ECB papildomai reikalauti iš nacionalinių centrinių bankų sumokėti įnašus į ECB kapitalą ir atlikti papildomus užsienio atsargų pervedimus^[60]. Be to, ECBS statuto 33 straipsnio 2 dalyje numatyta^[61], kad, jeigu ECB patiria nuostolį, kurio negalima visiškai kompensuoti iš bendrojo atsargų fondo, ECB valdančioji taryba gali nuspręsti likusį nuostolį kompensuoti iš atitinkamų finansinių metų pinigų politikos pajamų proporcingai ir neviršijant sumų, paskirstytų nacionaliniams centriniams bankams. Finansinio nepriklausomumo principas reiškia, kad įgyvendinant šias nuostatas NCB gali netrukdomai vykdyti savo funkcijas.

Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių finansinis nepriklausomumas taip pat reiškia, kad NCB turėtų būti visuomet pakankamai kapitalizuotas. Pirmiausia reikėtų vengti bet kokios situacijos, kai pakankamai ilgą laikotarpį NCB grynasis turtas yra mažesnis už įstatinį kapitalą arba net neigiamas, įskaitant atvejus, kai nuostoliai, viršijantys kapitalo ir rezervų lygį, nėra paskirstomi^[62]. Bet kokia tokia situacija gali padaryti neigiamą poveikį NCB gebėjimui vykdyti jo su ECBS susijusius uždavinius. Be to, tokia situacija gali paveikti Eurosistemos pinigų politikos patikimumą. Todėl, jei NCB grynasis turtas tampa mažesnis už jo įstatinį kapitalą arba net neigiamas, atitinkama valstybė narė turėtų per tinkamą laikotarpį suteikti NCB atitinkamą kapitalo kiekį bent iki įstatinio kapitalo lygio, kad būtų laikomasi finansinio nepriklausomumo principo. ECB atžvilgiu šio klausimo aktualumą jau yra pripažinusi Taryba, priėmusi Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1009/2000^[63]. Jis suteikė ECB valdančiajai tarybai galimybę priimti sprendimą dėl ECB faktinio kapitalo padidinimo, kad būtų galima palaikyti kapitalo bazės, kurios reikia ECB operacijoms vykdyti, pakankamumą^[64]; NCB turėtų finansiškai gebėti vykdyti tokį ECB sprendimą.

Finansinio nepriklausomumo koncepciją reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, ar kuri nors trečioji šalis gali daryti tiesioginę arba netiesioginę įtaką ne tik NCB uždaviniams, susijusiems su ECBS, bet ir jo gebėjimui finansiniu požiūriu – pakankamų finansinių išteklių prasme – vykdyti savo įgaliojimus. Šiuo požiūriu yra itin aktualūs toliau nurodyti finansinio nepriklausomumo aspektai^[65]. Tai yra finansinio nepriklausomumo požymiai, kurių atžvilgiu nacionaliniai centriniai bankai yra pažeidžiamiausi dėl išorės įtakos.

Biudžeto sudarymas

Jei trečioji šalis turi teisę sudaryti ar daryti įtaką sudarant NCB biudžetą, tai nesuderinama su finansiniu nepriklausomumu, nebent įstatyme yra įtvirtinta apsaugos nuostata, pagal kurią tokia teisė nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[66].

Apskaitos taisyklės

Ataskaitos turi būti sudaromos vadovaujantis bendrosiomis apskaitos taisyklėmis arba NCB sprendimus priimančių organų nustatytomis taisyklėmis. Jei tokias taisykles yra nustačiusios trečiosios šalys, taisyklėse turi būti bent atsižvelgta į tai, ką siūlė NCB sprendimus priimantys organai.

Metines ataskaitas turėtų patvirtinti nepriklausomų apskaitininkų padedami NCB sprendimus priimantys organai ir ex post jas gali tvirtinti trečiosios šalys (pvz., vyriausybė ar parlamentas). NCB sprendimus priimantiems organams turi būti suteikta galimybė priimti nepriklausomą ir profesionalų sprendimą dėl pelno apskaičiavimo.

Kai NCB operacijas kontroliuoja valstybės audito tarnyba arba panašus organas, atsakingas už viešųjų finansų naudojimo kontrolę, teisės aktais turi būti aiškiai nustatyta kontrolės apimtis^[67] ir ji turi nepažeisti NCB nepriklausomų išorės auditorių veiklos^[68]; be to, atsižvelgiant į institucinio nepriklausomumo principą, ji turi atitikti draudimą teikti nurodymus NCB bei jo sprendimus priimantiems organams ir ja neturi būti kišamasi į NCB uždavinius, susijusius su ECBS^[69]. Valstybinis auditas turi būti atliekamas nepolitiniais, nepriklausomais ir grynai profesiniais pagrindais^[70].

Pelno paskirstymas, NCB kapitalas ir finansiniai atidėjiniai

Kalbant apie pelno paskirstymą, NCB įstatymuose gali būti nurodyta, kaip paskirstomas jo pelnas. Jei tokių nuostatų nėra, sprendimus dėl pelno paskirstymo turėtų priimti NCB sprendimus priimantys organai profesiniais pagrindais; tai neturėtų būti palikta trečiųjų šalių nuožiūrai, nebent yra įtvirtinta aiški apsaugos nuostata, kad tai nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[71].

Pelnas gali būti paskirstytas į valstybės biudžetą tik po to, kai padengiami visi sukaupti praėjusių metų nuostoliai ir sudaromi finansiniai atidėjiniai, laikomi reikalingais NCB kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti^[72]. Laikini ar ad hoc teisės aktai, prilygstantys nurodymams nacionaliniams centriniams bankams dėl jų pelno paskirstymo, nėra priimtini^[73]. Finansinio nepriklausomumo principui taip pat pakenktų ir NCB nerealizuotojo kapitalo prieaugio mokestis^[74].

Valstybė narė negali mažinti NCB kapitalo be NCB sprendimus priimančių organų ex ante sutikimo, kuriuo turi būti siekiama užtikrinti, kad jis išsaugotų pakankamai finansinių priemonių NCB, kaip ECBS nario, įgaliojimams pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalį ir ECBS statutą vykdyti. Dėl tos pačios priežasties bet koks NCB pelno paskirstymo taisyklių pakeitimas turėtų būti inicijuojamas ir sprendimas dėl jo priimamas tik derinant su NCB, kuris geriausiai supranta padėtį, kad galėtų įvertinti, kokio dydžio atsargos kapitalas jam yra būtinas^[75]. Kalbant apie finansinius atidėjinius arba finansinės apsaugos priemones, pasakytina, kad NCB privalo galėti savarankiškai sudaryti finansinius atidėjinius savo kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti. Valstybės narės taip pat negali trukdyti NCB kaupti savo atsargos kapitalą, kad jis atitiktų lygį, būtiną ECBS nariui savo uždaviniams vykdyti^[76].

Finansinė atsakomybė už priežiūros institucijas

Daugumos valstybių narių finansinės priežiūros institucijos yra jų nacionalinių centrinių bankų dalis. Jei tokioms institucijoms taikomi NCB nepriklausomai priimti sprendimai, tai nekelia problemų. Tačiau jei teisės aktais nustatoma, kad tokios priežiūros institucijos sprendimus priima atskirai, svarbu užtikrinti, kad jų priimti sprendimai nekeltų pavojaus viso NCB finansams. Tokiais atvejais nacionalinės teisės aktai turėtų suteikti galimybę NCB visiškai kontroliuoti bet kokį priežiūros institucijų sprendimą, galintį turėti įtakos NCB nepriklausomumui, ypač jo finansiniam nepriklausomumui^[77].

Autonomija personalo klausimais

Valstybės narės negali bloginti NCB galimybių įdarbinti ir išlaikyti kvalifikuotą personalą, reikalingą NCB nepriklausomai atlikti Sutartimi ir ECBS statutu jam pavestus uždavinius^[78]. Be to, NCB negali atsidurti tokioje padėtyje, kad jis negalėtų kontroliuoti savo personalo arba galėtų jį kontroliuoti tik ribotai, arba kad valstybės narės valdžia galėtų daryti įtaką jo politikai personalo klausimais^[79]. Siekiant užtikrinti, kad NCB nuolat galėtų nepriklausomai vykdyti savo uždavinius^[80], dėl bet kokio teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių NCB sprendimus priimančių organų ir jo darbuotojų atlyginimą, pakeitimo turi būti sprendžiama glaudžiai ir veiksmingai bendradarbiaujant su NCB^[81] ir tinkamai atsižvelgiant į jo nuomonę. Autonomija personalo klausimais taikytina ir su personalo pensijomis susijusiais klausimais. Be to, daliniai pakeitimai, dėl kurių sumažinami NCB personalo atlyginimai, neturėtų pažeisti to NCB įgaliojimų administruoti jo finansinius išteklius, taip pat lėšas, atsiradusias sumažinus jo mokamus atlyginimus^[82].

Nuosavybė ir nuosavybės teisės

Trečiųjų šalių teisės kištis arba duoti nurodymus NCB jo turimo turto atžvilgiu yra nesuderinamos su finansinio nepriklausomumo principu.

2.2.4 Konfidencialumas

ECB ir NCB personalo bei ECB ir NCB sprendimus priimančių organų pareiga saugoti profesinę paslaptį vadovaujantis ECBS statuto 37 straipsniu gali tapti pagrindu numatyti tokias nuostatas ir nacionalinių centrinių bankų įstatymuose ar valstybių narių teisės aktuose. Sąjungos teisės ir jos pagrindu priimtų taisyklių viršenybė taip pat reiškia, kad nacionaliniai įstatymai dėl trečiųjų šalių prieigos prie dokumentų turi atitikti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, įskaitant ECBS statuto 37 straipsnį, ir negali lemti ECBS konfidencialumo režimo pažeidimų^[83]. Valstybės audito tarnybos ar panašaus organo prieiga prie NCB konfidencialios informacijos ir dokumentų turi būti ribota, kiek tai būtina informaciją gaunančio organo įstatymais numatytiems uždaviniams vykdyti, ir negali pažeisti ECBS nepriklausomumo ir ECBS konfidencialumo režimo, kuris taikomas NCB sprendimus priimančių organų nariams ir personalui^[84]. Nacionaliniai centriniai bankai turėtų užtikrinti, kad tokios institucijos saugotų suteiktos informacijos ir dokumentų konfidencialumą tokiu pat lygiu, kokį taiko nacionaliniai centriniai bankai.

2.2.5 Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimai

Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimų atžvilgiu 2004, 2007 ar 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir ECBS statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi pritaikymai įsigaliotų iki 1995 m. sausio 1 d.

Piniginio finansavimo draudimas

Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiamas lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos ECB ar nacionalinių centrinių bankų kredito galimybės ES institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms.

Minėta nuostata taip pat draudžiama ECB ar NCB tiesiogiai iš šių viešojo sektoriaus subjektų pirkti skolos priemones. Sutartyje įtvirtinta viena piniginio finansavimo draudimo išimtis: jis netaikomas valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu turi būti taikomas toks pats statusas kaip ir privačioms kredito įstaigoms (Sutarties 123 straipsnio 2 dalis). Tiksli piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis papildomai paaiškinama 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 3603/93^[85], kuriame aiškiai nurodoma, kad draudimas apima bet kokį viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiųjų šalių atžvilgiu finansavimą.

Piniginio finansavimo draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas (ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų) lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[86]. Todėl draudimą reikia aiškinti plačiai, kad būtų užtikrintas griežtas jo taikymas atsižvelgiant tik į Sutarties 123 straipsnio 2 dalyje ir Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatytas tam tikras ribotas išimtis. Taigi, nors Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje konkrečiai minimos „kredito galimybės“, t. y. ir pareiga grąžinti lėšas, šis draudimas taip pat a fortiori taikomas kitokių formų finansavimui, t. y. be pareigos grąžinti.

Bendra ECB pozicija dėl nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šiuo draudimu buvo plėtojama valstybėms narėms konsultuojantis su ECB dėl nacionalinių teisės aktų projektų pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį ir 282 straipsnio 5 dalį^[87].

Nacionalinės teisės aktai, susiję su piniginio finansavimo draudimo taikymo sritimi

Nacionalinės teisės aktais negali būti susiaurinta piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis arba išplėstos ES teisės nustatytos išimtys. Pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB finansuoja valstybės narės finansinius įsipareigojimus tarptautinėms finansų įstaigoms ar trečiosioms šalims, yra pagal bendrą taisyklę nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu. Išimties tvarka Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatyta galimybė, kad NCB finansuotų valstybinio sektoriaus įsipareigojimus per TVF, jeigu dėl to atsiranda užsienio reikalavimai, kuriems būdingos tokios pačios savybės kaip aktyvų atsargoms^[88]. Atitinkamos savybės, dėl kurių reikalavimai turi aktyvų atsargų pobūdį, yra susijusios su jų galėjimu prireikus patenkinti mokėjimų balanso finansavimo poreikius ir kitus susijusius tikslus, o tai reiškia, kad privalo būti užtikrinta kredito kokybė ir reikalavimų likvidumas^[89].

Nacionalinės teisės aktai, kuriais NCB pavedami uždaviniai

Nacionalinės teisės aktais, kuriais NCB pavedami uždaviniai, negali būti sudaromos sąlygos bet kokiam viešojo sektoriaus įsipareigojimų finansavimui per trečiąsias šalis. Pagal ECBS statuto 14 straipsnio 4 dalį, NCB gali atlikti ir kitas, ECBS statute nenumatytas funkcijas, nebent Valdančioji taryba nustato, kad šios funkcijos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Jeigu valstybė tokią funkciją suteikia savo NCB, vykdant šią funkciją įsipareigojimai ir atsakomybė tenka NCB. Vis dėlto, apibrėžiant su ta funkcija susijusius NCB įsipareigojimus ir atsakomybę, valstybės narės turi vykdyti savo pareigas, kylančias iš Sąjungos teisės, visų pirma Sutarties 123 straipsnio 1 dalies^[90].

Tarybos reglamento (EB) Nr. 3603/93 1 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „bet kurios kitos formos kredito galimybės“ Sutarties 123 straipsnio tikslais, be kita ko, apibrėžiama kaip bet koks valstybinio sektoriaus įsipareigojimų finansavimas per trečiąsias šalis. Todėl atitinkamas NCB neturi prisiimti įsipareigojimų trečiosioms šalims, jeigu tokie įsipareigojimai galėtų būti priskirti valstybiniam sektoriui. Vadinasi, atitinkamas NCB neturi finansuoti jau egzistuojančių kitų valdžios institucijų ar įstaigų įsipareigojimų trečiosioms šalims, o faktinis atitinkamo NCB vykdomas įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas negali tiesiogiai kilti iš kitų valdžios institucijų ar įstaigų priimtų priemonių ar politinių pasirinkimų^[91].

Išankstinis centrinio banko pelno paskirstymas

Pagal nacionalinės teisės aktus negali būti reikalaujama paskirstyti centrinio banko pelną, kuris nebuvo visiškai realizuotas, įtrauktas į apskaitą ir auditorių patvirtintas. Kad atitiktų piniginio finansavimo draudimą, pagal taikomas pelno paskirstymo taisykles į valstybės biudžetą mokama įmoka ar jos dalis negali būti mokama iš NCB atsargos kapitalo. Taigi, pelno paskirstymo taisyklės neturėtų daryti įtakos NCB atsargos kapitalui. Be to, kai NCB turtas perduodamas valstybei, už perduotą turtą turi būti atlyginta rinkos verte ir turtas turi būti perduotas tuo pačiu metu kaip ir atlyginta už jį^[92].

Lygiai taip pat neleidžiama kištis į kitų Eurosistemos uždavinių vykdymą, pavyzdžiui, užsienio atsargų valdymą, apmokestinant teorinį ir nerealizuotąjį kapitalo prieaugį, kadangi tai reikštų, kad centrinis bankas teikia kreditą viešajam sektoriui išankstinio būsimo ir neapibrėžto pelno paskirstymo forma^[93].

Viešojo sektoriaus įsipareigojimų prisiėmimas

Nacionalinės teisės aktai, kuriuose reikalaujama, kad NCB dėl tam tikrų uždavinių ir pareigų nacionalinio pertvarkymo (pvz., perleidžiant NCB tam tikrus priežiūros uždavinius, kuriuos anksčiau vykdė valstybės ar nepriklausomos viešosios institucijos ar įstaigos) perimtų ankstesnio nepriklausomo viešojo subjekto įsipareigojimus, visapusiškai neapsaugant NCB nuo visų finansinių įsipareigojimų, atsirandančių iš ankstesnės tokio subjekto veiklos, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu^[94].

Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už jam pagal nacionalinę teisę pavesto uždavinio vykdymą, reikštų jau egzistuojančio įsipareigojimo trečiosioms šalims prisiėmimą ir būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu, jeigu žalos atlyginimas trečiosioms šalims nebūtų siejamas su NCB veiksmais (t. y. aplinkybe, kad NCB pažeidė šioje srityje jam nustatytas taisykles)^[95]. Be to, jeigu uždavinių vykdymui reikalinga įgyvendinti sudėtingas ir skubias priemones, pavyzdžiui, susijusias su bankų reorganizavimu ar pertvarkymu, nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už tokių uždavinių vykdymą, reikštų faktinį įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimą, jeigu NCB atsakomybė nebūtų apribota tik sunkaus pobūdžio šioje srityje nustatytų taisyklių pažeidimais^[96].

Teisingumo Teismas dar nėra išaiškinęs, kokie apribojimai gali būti taikomi nacionaliniam centriniam bankui nustatytų taisyklių sunkaus pobūdžio pažeidimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių nacionalinėse teisinėse sistemose nacionalinių centrinių bankų atsakomybė grindžiama skirtingomis tradicijomis, tokie apribojimai gali būti įvairių formų, jeigu tik jie užkerta kelią faktiniam viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimui. Taip yra tuo atveju, jeigu nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta kaltės sąlyga, pripažįstant, kad NCB atsakomybė gali kilti tik didelio neatsargumo atveju, atsižvelgiant į konkretaus atvejo skubumą ir sudėtingumą^[97]. Faktiniam viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimui taip pat užkertamas kelias, jeigu nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta ne kaltės, bet neteisėto elgesio sąlyga ir teisminė gynyba arba atitinkamos priemonės yra ribotos apimties, suteikiant plačias galimybes atitinkamam nacionaliniam centriniam bankui veikti savo nuožiūra, atsižvelgiant į konkretaus atvejo skubumą ir sudėtingumą^[98].

Finansinė parama kredito ir (arba) finansų įstaigoms

Nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB net jei ir nepriklausomai ir vien tik savo nuožiūra teikia finansavimą nemokioms kredito ir (arba) kitoms finansų įstaigoms, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu.

Tas pats būtų taikoma ir tada, jei Eurosistema finansuotų kredito įstaigą, kuri buvo rekapitalizuota siekiant atkurti jos mokumą tiesiogiai išleidžiant valstybės išleistas skolos priemones, kai nėra jokių alternatyvių rinkoje prieinamų finansavimo šaltinių (toliau – rekapitalizavimo obligacijos) ir kai tokios obligacijos naudojamos kaip įkaitas. Tokiu atveju, kai valstybė rekapitalizuoja kredito įstaigą tiesiogiai išleisdama rekapitalizavimo obligacijas, vėlesnis rekapitalizavimo obligacijų naudojimas kaip įkaito centrinio banko likvidumo operacijoms kelia abejonių dėl piniginio finansavimo^[99]. Skubi parama likvidumui padidinti, kurią NCB savarankiškai ir savo nuožiūra teikia mokiai kredito įstaigai, kurią ji užtikrina įkaitu – valstybės garantija, turi atitikti šiuos kriterijus: a) turi būti užtikrinta, kad NCB suteiktas kreditas yra kuo trumpesnio termino; b) tai turi būti sistemiškai svarbu stabilumui; c) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos teisėtumo ir vykdytinumo pagal taikomą nacionalinę teisę; ir d) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos ekonominio tinkamumo, kuris turėtų apimti pagrindinę paskolų sumą ir palūkanas už jas^[100].

Finansinė parama pertvarkymo fondams arba finansinėms priemonėms ir indėlių draudimo ar investuotojų kompensavimo sistemoms

NCB teikiamas finansavimas pertvarkymo fondui ar indėlių draudimo fondui, kuris laikomas viešosios teisės reglamentuojama organizacija pagal Sutarties 123 straipsnio 1 dalį, yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu. Organizacija yra reglamentuojama viešosios teisės, jei jai būdingos visos toliau nurodytos savybės: a) ji įsteigta siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio; b) ji turi teisinį subjektiškumą ir c) jai būdingas glaudus priklausomybės ryšys su viešojo sektoriaus subjektais, paminėtais Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje. Glaudus priklausomybės ryšys su šiais viešojo sektoriaus subjektais preziumuojamas, kai jie daugiausia finansuoja organizaciją arba jie vykdo jos valdymo priežiūrą, arba skiria daugiau kaip pusę jos administracinės, valdymo ar priežiūros valdybos narių^[101].

Net jeigu finansavimas nėra teikiamas viešosios teisės reglamentuojamai organizacijai, pertvarkymo fondo arba finansinės priemonės finansavimas yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu^[102]. Kai NCB veikia kaip pertvarkymo institucija, jis jokiomis aplinkybėmis negali prisiimti ar finansuoti jokių pereinamojo laikotarpio įstaigos ar turto valdymo įmonės pareigų^[103]. Todėl nacionalinės teisės aktuose turėtų būti aiškiai nustatyta, kad NCB neprisiims ir nefinansuos jokių šių subjektų įsipareigojimų^[104].

Indėlių garantijų sistemų direktyva^[105] ir Investuotojų kompensavimo sistemų direktyva^[106] nustatoma, kad indėlių garantijų sistemų ir investuotojų kompensavimo sistemų finansavimo išlaidas turi padengti atitinkamai pačios kredito įstaigos ir investicinės įmonės. Išskyrus viešosios teisės reglamentuojamos organizacijos finansavimą, nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB finansuoja kredito įstaigoms skirtą nacionalinę indėlių draudimo sistemą arba investicinėms įmonėms skirtą nacionalinę investuotojų kompensavimo sistemą, su piniginio finansavimo draudimu būtų suderinami tik tada, jei toks finansavimas būtų trumpalaikis, skirtas skubioms situacijoms sureguliuoti, sisteminiams stabilumo klausimams spręsti ir sprendimus NCB galėtų priimti savo nuožiūra^[107]. Ypač centrinio banko parama indėlių garantijų sistemoms neturėtų tapti sistemine išankstinio finansavimo veikla^[108].

Fiskalinio agento funkcija

ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali veikti kaip fiskaliniai agentai“ „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių centrinių vyriausybių, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba valstybinių įmonių“ atžvilgiu. ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalies tikslas yra po to, kai pinigų politikos kompetencija perleidžiama Eurosistemai, patikslinti, kad NCB, nepažeisdami piniginio finansavimo draudimo, ir toliau gali teikti fiskalinio agento paslaugą, kuri tradiciškai teikiama vyriausybėms ir kitiems viešiesiems subjektams. Be to, Reglamente (EB) Nr. 3603/93 nustatyta keletas aiškių ir siaurai apibrėžtų piniginio finansavimo draudimo išimčių, susijusių su fiskalinio agento funkcija, tai yra: a) vienos dienos kreditai viešajam sektoriui yra leistini, jeigu jų terminas yra ne ilgesnis nei viena diena ir negali būti pratęstas^[109]; b) kredituoti trečiųjų šalių išduotais čekiais viešojo sektoriaus sąskaitą, kai mokėtojo bankas dar nėra jų debetavęs, leidžiama, jeigu nuo čekio gavimo praėjęs nustatytas laikotarpis sutampa su įprastu atitinkamo NCB čekių apmokėjimo laikotarpiu ir jeigu visi galimi kintamumo atvejai yra išimtiniai, nedideli ir per trumpą laiką išsilygina^[110]; ir c) laikyti viešojo sektoriaus išleistas ir jam kredituotas monetas leidžiama, jeigu jos sudaro mažiau kaip 10 % apyvartoje esančių monetų^[111].

Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys fiskalinio agento funkcijas, apskritai turėtų būti suderinti su ES teise, o ypač – su piniginio finansavimo draudimu^[112]. Atsižvelgiant į ECBS statuto 21 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtintą pripažinimą, kad fiskalinio agento paslaugos yra teisėta funkcija, kurią tradiciškai atlieka nacionaliniai centriniai bankai, centrinių bankų teikiamos fiskalinio agento paslaugos laikomos neprieštaraujančiomis piniginio finansavimo draudimui, jei tokios paslaugos tebėra fiskalinio agento funkcija ir nėra centrinio banko atliekamas viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas arba centrinio banko viešojo sektoriaus kreditavimas, kurių neapima siaurai Reglamente (EB) Nr. 3603/93 apibrėžtos išimtys^[113]. Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys NCB laikyti vyriausybės indėlius ir tvarkyti vyriausybės sąskaitas, nekelia susirūpinimo dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui, kol tokios nuostatos neleidžia teikti kredito, įskaitant vienos nakties lėšų pereikvojimą sąskaitose. Tačiau susirūpinimas dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui kiltų, jei, pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktais būtų leidžiama už indėlius arba likučius einamosiose sąskaitose mokėti didesnį nei rinkos kaina atlyginimą, o ne atlyginimą, lygų rinkos kainai ar mažesnį už ją. Atlyginimas, kuris yra didesnis už rinkos kainą, de facto yra kreditas, prieštaraujantis piniginio finansavimo draudimo tikslui, ir todėl gali pakenkti šio draudimo tikslams. Ypač svarbu, kad bet koks atlyginimas už sąskaitą atitiktų rinkos parametrus, o atlyginimo už indėlius kaina atitiktų jų terminą^[114]. Be to, jei NCB teikia fiskalinio agento paslaugas neatlygintinai, susirūpinimo dėl piniginio finansavimo nekyla, jei tai yra esminės fiskalinio agento paslaugos^[115].

Privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimas

Sutarties 124 straipsnyje numatyta, kad „draudžiamos visokios rizikos ribojimu nepagrįstos priemonės, suteikiančios Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms arba valstybių narių valstybinėms įmonėms privilegiją naudotis finansų įstaigomis“. Kaip ir piniginio finansavimo draudimo atveju, privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[116].

Vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 3604/93^[117] 1 straipsnio 1 dalimi, privilegijos naudotis finansų įstaigomis yra suprantamos kaip įstatymai ir kiti privalomą galią turintys ir priimti vykdant viešuosius įgaliojimus teisės aktai, kurie: a) įpareigoja finansų įstaigas įsigyti arba turėti ES institucijų arba organų, centrinių vyriausybių, regiono, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organų arba valstybių narių valstybinių įmonių įsipareigojimų, arba b) nustato mokestines lengvatas, taikomas tik finansų įstaigoms, arba rinkos ekonomikos principų neatitinkančius finansinius privalumus, siekiant paskatinti minėtas institucijas įsigyti arba turėti tokių įsipareigojimų.

Nacionaliniai centriniai bankai, kaip viešosios institucijos, negali imtis priemonių, suteikiančių privilegiją viešajam sektoriui naudotis finansų įstaigomis, jei tokios priemonės nėra pagrįstos rizikos ribojimo sumetimais. Be to, nacionalinių centrinių bankų priimtos taisyklės dėl pasirengimo įkeisti skolos priemones arba įkeitimo negali būti taikomos kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti^[118]. Valstybių narių teisės aktai šioje srityje negali nustatyti tokios privilegijos naudotis finansų įstaigomis.

Reglamento (EB) Nr. 3604/93 2 straipsnyje apibrėžiamas „rizikos ribojimas“, kuris reiškia tam tikrus vertinimus, kuriais grindžiami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pagrįsti ES teise arba ją atitinkantys ir skirti tinkamai finansų įstaigų veiklai plėtoti, siekiant visos finansų sistemos stabilumo sustiprinimo ir tokių įstaigų klientų apsaugojimo. Rizikos ribojimu siekiama užtikrinti, kad bankai tebebūtų mokūs indėlininkų atžvilgiu^[119]. Rizikos ribojimo priežiūros srityje ES antrinės teisės aktuose buvo įtvirtinta keletas reikalavimų, užtikrinančių finansų įstaigų patikimumą^[120]. Kredito įstaiga apibrėžiama kaip įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo lėšomis^[121]. Be to, kredito įstaigos, įprastai vadinamos bankais, turi gauti kompetentingos valstybės narės institucijos leidimą teikti paslaugas^[122].

Nors privalomųjų atsargų reikalavimas gali būti suprantamas kaip rizikos ribojimo reikalavimų dalis, privalomosios atsargos yra NCB veiklos sistemos dalis ir yra naudojamos kaip pinigų politikos priemonė daugumoje ekonomikų, įskaitant euro zoną^[123]. Šiuo požiūriu Europos Centrinio Banko gairių (ES) 2015/51 (ECB/2014/60)^[124] I priedo 2 dalyje nustatyta, kad Eurosistemos privalomųjų atsargų sistema pirmiausia siekiama stabilizuoti pinigų rinkos palūkanų normas ir sukurti (arba padidinti) struktūrinį likvidumo trūkumą^[125]. ECB reikalauja, kad euro zonoje įsteigtos kredito įstaigos privalomąsias atsargas (indėlių forma) laikytų nacionalinių centrinių bankų sąskaitose^[126].

Šiame pranešime dėmesys skiriamas tiek nacionalinės teisės aktų ar NCB priimtų taisyklių, tiek NCB įstatymų suderinamumui su Sutartyje nustatytu privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu. Tačiau šiame pranešime nėra išankstinio nusistatymo įvertinti, ar įstatymai, reglamentai, taisyklės arba administraciniai aktai valstybėse narėse nėra taikomi kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti prisidengiant rizikos ribojimo sumetimais. Toks vertinimas nepatenka į šio pranešimo sritį.

2.2.6 Vienoda žodžio „euro“ rašyba

Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga įsteigia ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro“. Sutarčių tekstuose visomis oficialiosiomis kalbomis, vartojančiomis romėnų abėcėlę, žodis „euro“ vienaskaitos vardininko linksnyje nuosekliai rašomas „euro“. Graikų abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „ευρώ“, o kirilicos abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „евро“^[127]. Atitinkamai iš Reglamento (EB) Nr. 974/98 aišku, kad bendrosios valiutos pavadinimas turi būti vienodas visomis oficialiosiomis ES kalbomis atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus. Taigi, Sutartimis reikalaujama, kad vienaskaitos vardininko linksnyje žodžio „euro“ rašyba būtų vienoda visose ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatose atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus.

Atsižvelgiant į išimtinę ES kompetenciją nustatyti bendrosios valiutos pavadinimą, bet kokie nukrypimai nuo šios taisyklės yra nesuderinami su Sutartimis ir turėtų būti panaikinti^[128]. Nors šis principas taikomas visiems nacionalinės teisės aktams, pranešimo šalių skyriuose pateiktuose vertinimuose daugiausia dėmesio skiriama nacionalinių centrinių bankų teisės aktams ir teisės aktams dėl euro įvedimo.

2.2.7 Nacionalinių centrinių bankų teisinė integracija į Eurosistemą

NCB teisinė integracija į Eurosistemą nacionalinės teisės aktų (visų pirma NCB įstatymų, bet taip pat ir kitų teisės aktų) nuostatomis, kurios neleistų vykdyti su Eurosistema susijusių uždavinių arba ECB sprendimų, būtų nesuderinamos su efektyviu Eurosistemos veikimu atitinkamai valstybei narei įsivedus eurą. Todėl reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, kad būtų užtikrintas uždavinių, susijusių su Eurosistema, suderinamumas su Sutartimi ir ECBS statutu. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, nacionalinės teisės aktus reikėjo pakoreguoti taip, kad jų suderinamumas būtų užtikrintas iki ECBS įkūrimo dienos (Švedijos atveju) ir iki 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. arba 2013 m. liepos 1 d. (valstybių narių, kurios įstojo į ES tomis dienomis, atveju). Nepaisant to, įstatymuose nustatyti reikalavimai, susiję su visiška NCB teisine integracija į Eurosistemą, turi įsigalioti tik tada, kai visiška integracija taps efektyvi, t. y. tą dieną, kai valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, įsives eurą.

Svarbiausios šiame pranešime analizuojamos sritys yra tos, kuriose įstatymų nuostatos gali trukdyti NCB vykdyti Eurosistemos reikalavimus. Tai tokios nuostatos, kurios a) gali užkirsti kelią NCB dalyvauti įgyvendinant ECB sprendimus priimančių organų nustatytą bendrą pinigų politiką, arba b) gali trukdyti valdytojui vykdyti jo, kaip ECB valdančiosios tarybos nario, pareigas, arba c) neatsižvelgia į ECB prerogatyvas, arba d) nepripažįsta, kad išimtinė kompetencija su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti valstybėse narėse, kurių valiuta yra euro, yra neatšaukiamai suteikta Sąjungai^[129] arba e) saisto NCB, jiems vykdant su ECBS susijusias užduotis, su nacionalinių valdžios institucijų sprendimais, prieštaraujančiais ECB teisės aktams. Atskiriami šie dalykai: ekonominės politikos tikslai, uždaviniai, finansinės nuostatos, valiutų kurso politika ir tarptautinis bendradarbiavimas. Galiausiai paminėtos kitos sritys, kuriose gali prireikti pritaikyti NCB įstatymus.

Ekonominės politikos tikslai

Visiška NCB integracija į Eurosistemą reiškia, kad įstatymu nustatyti jo tikslai turi būti suderinti su ECBS tikslais, nustatytais ECBS statuto 2 straipsnyje. Tai reiškia, inter alia, kad reikia pritaikyti „nacionalinį atspalvį“ turinčius įstatymu nustatytus tikslus, pavyzdžiui, kai įstatymo nuostatose minima pareiga vykdyti pinigų politiką laikantis atitinkamos valstybės narės bendrosios ekonominės politikos. Be to, NCB antriniai uždaviniai turi derėti ir neturi trukdyti jų pareigai remti ES bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų ES tikslų; kartu šis tikslas negali pažeisti kainų stabilumo tikslo^[130].

Uždaviniai

Valstybės narės, kurios valiuta yra euro, NCB uždavinius daugiausia lemia Sutartis ir ECBS statutas, nes NCB turi neatskiriamos Eurosistemos dalies statusą. Todėl, siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, NCB įstatymų nuostatas, įtvirtinančias uždavinius, reikia palyginti su atitinkamomis Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis ir panaikinti bet kokį neatitikimą^[131]. Tai taikoma visoms nuostatoms, kurios po euro įvedimo ir integracijos į Eurosistemą trukdo vykdyti su ECBS susijusius uždavinius, ir ypač toms, kuriomis neatsižvelgiama į ECBS įgaliojimus pagal ECBS statuto IV skyrių.

Visomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su pinigų politika, turi būti pripažįstama, kad ES pinigų politika turi būti vykdoma per Eurosistemą^[132]. NCB įstatymuose gali būti nuostatų dėl pinigų politikos priemonių. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, tokias nuostatas reikėtų palyginti su Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis ir panaikinti bet kokią neatitiktį.

Fiskalinių pokyčių stebėsena – uždavinys, kurį NCB vykdo reguliariai siekdamas nustatyti tinkamas pinigų politikoje taikytinas priemones. Siekdami prisidėti prie tinkamo Europos pinigų sąjungos veikimo, nacionaliniai centriniai bankai taip pat gali pateikti savo nuomonę dėl atitinkamų fiskalinių pokyčių remdamiesi savo stebėjimo veikla ir patarimo nepriklausomumu. NCB vykdoma fiskalinių pokyčių stebėsena pinigų politikos tikslais turėtų būti grindžiama visapusiška prieiga prie visų atitinkamų viešųjų finansų duomenų. Todėl nacionaliniai centriniai bankai turėtų gauti prieigą prie visų viešųjų finansų statistinių duomenų besąlygiškai, laiku ir automatiškai. Tačiau NCB vaidmuo neturėtų peržengti stebėsenos veiklos, kuri kyla iš jo pinigų politikos įgaliojimų vykdymo arba yra su juo tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi^[133]. Oficialūs NCB įgaliojimai dėl prognozių ir fiskalinių pokyčių vertinimo reiškia NCB funkciją (ir atitinkamai atsakomybę) fiskalinės politikos formavimo srityje, dėl ko gali kilti rizika, kad bus pakenkta Eurosistemos pinigų politikos įgaliojimų vykdymui ir NCB nepriklausomumui^[134].

Atsižvelgdamas į nacionalinės teisės aktų projektus, kuriais siekiama įveikti suirutę finansų rinkose, ECB pabrėžė, kad reikėtų vengti bet kokių iškraipymų euro zonos pinigų rinkos nacionaliniuose segmentuose, kadangi tai gali pakenkti bendros pinigų politikos įgyvendinimui. Pirmiausia tai taikytina valstybės garantijų naudojimui tarpbankiniams indėliams padengti^[135].

Valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinės teisinės priemonės, kuriomis sprendžiamos verslo ar profesinio likvidumo problemos, pavyzdžiui, jų skolos finansų įstaigoms, neturės neigiamo poveikio rinkos likvidumui. Pirmiausia, tokios priemonės negali neatitikti atvirosios rinkos ekonomikos principo, kuris apibūdintas Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje, nes tai gali pakenkti kredito srautams, padaryti esminį poveikį finansų įstaigų ir rinkų stabilumui ir taip paveikti Eurosistemos uždavinių vykdymą^[136].

Nacionalinės teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis NCB išimtinę teisę išleisti banknotus, turi būti pripažinta, kad, įsivedus eurą, išimtinę teisę duoti leidimą išleisti eurų banknotus turi ECB valdančioji taryba, kaip nustatyta Sutarties 128 straipsnio 1 dalyje ir ECBS statuto 16 straipsnyje^[137], o teisę išleisti eurų banknotus turi ECB ir nacionaliniai centriniai bankai. Įsivedus eurą taip pat būtina arba panaikinti nacionalinės teisės aktų nuostatas, leidžiančias vyriausybėms daryti įtaką tokiais klausimais kaip banknotų nominalai, gamyba, apimtis arba išėmimas iš apyvartos, arba pripažinti ECB įgaliojimus eurų banknotų atžvilgiu, kaip numatyta Sutarties ir ECBS statuto nuostatomis. Nepriklausomai nuo to, kaip vyriausybės ir nacionaliniai centriniai bankai dalijasi atsakomybe monetų atžvilgiu, įsivedus eurą atitinkamomis nuostatomis turi būti pripažinti ECB įgaliojimai patvirtinti eurų monetų emisijos apimtį. Valstybė narė negali apyvartoje esančios valiutos laikyti jos NCB skola tos valstybės narės vyriausybei, nes tai pažeistų bendrosios valiutos koncepciją ir būtų nesuderinama su Eurosistemos teisinės integracijos reikalavimais^[138].

Dėl užsienio atsargų valdymo^[139] pasakytina, kad bet kuri eurą įsivedusi valstybė narė, kuri neperveda savo oficialiųjų užsienio atsargų^[140] savo NCB, pažeidžia Sutartį. Be to, bet kokia trečiosios šalies, pavyzdžiui, vyriausybės arba parlamento, teisė daryti įtaką NCB sprendimams oficialiųjų užsienio atsargų valdymo atžvilgiu prieštarautų Sutarties 127 straipsnio 2 dalies trečiai įtraukai. Be to, NCB privalo pervesti ECB užsienio atsargų proporcingai jų dalims pasirašytajame ECB kapitale. Tai reiškia, kad neturi būti teisinių kliūčių NCB pervesti užsienio atsargas ECB.

Kalbant apie statistiką, pasakytina, kad nors reglamentai, priimti statistikos srityje, pagal ECBS statuto 34 straipsnio 1 dalį, nesuteikia jokių teisių arba nenustato įsipareigojimų euro neįsivedusioms valstybėms narėms, ECBS statuto 5 straipsnis, susijęs su statistinės informacijos rinkimu, taikomas visoms valstybėms narėms, nepriklausomai nuo to, ar jos įsivedė eurą. Todėl valstybės narės, kurių valiuta nėra euro, yra įpareigotos nacionaliniu lygiu parengti ir įgyvendinti visas priemones, kurias jos laiko tinkamomis statistinei informacijai, reikalingai ECB statistinės atskaitomybės reikalavimams vykdyti, rinkti^[141], ir laiku pasirengti statistikos srityje, kad jos galėtų tapti valstybėmis narėmis, kurių valiuta yra euro^[142]. Nacionalinės teisės aktai, nustatantys NCB ir nacionalinių statistikos įstaigų bendradarbiavimo sistemą, turėtų užtikrinti NCB nepriklausomumą jiems atliekant savo uždavinius ECBS statistikos sistemoje^[143].

Finansinės nuostatos

ECBS statuto finansinės nuostatos apima finansinių ataskaitų^[144], audito^[145], kapitalo pasirašymo^[146], užsienio atsargų pervedimo^[147] ir pinigų politikos pajamų paskirstymo^[148] taisykles. Nacionaliniai centriniai bankai privalo galėti vykdyti savo įsipareigojimus vadovaudamiesi šiomis nuostatomis, todėl bet kokios nesuderinamos nacionalinės nuostatos turi būti panaikintos^[149].

Valiutos kurso politika

Valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktuose gali būti numatyta, kad už tos valstybės narės valiutos kurso politiką atsako vyriausybė, o NCB suteikiamas konsultacinis ir (arba) vykdomasis vaidmuo. Tačiau, iki tai valstybei narei įsivedant eurą, tokiuose teisės aktuose turi būti nurodyta, kad, vadovaujantis Sutarties 138 ir 219 straipsniais, atsakomybė už euro zonos valiutos kurso politiką pereina ES.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Siekiant įsivesti eurą, nacionalinės teisės aktai turi būti suderinti su ECBS statuto 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su Eurosistemai patikėtais uždaviniais, srityje ECB nusprendžia, kaip atstovaujama ECBS. Nacionalinės teisės aktuose, kuriais NCB leidžiama dalyvauti tarptautinėse pinigų institucijose, turi būti numatyta, kad tokiam dalyvavimui reikalingas ECB pritarimas (ECBS statuto 6 straipsnio 2 dalis).

Kitos nuostatos

Be pirmiau išdėstytų klausimų, tam tikrų valstybių narių atžvilgiu esama kitų sričių, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatas (pvz., tarpuskaitos ir mokėjimo sistemų bei keitimosi informacija srityse).

3 Bulgarijos vertinimo santrauka

2025 m. balandžio mėn. 12 mėn. vidutinė infliacija pagal SVKI Bulgarijoje buvo 2,7 %, t. y. kiek mažesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,8 % pamatinę vertę. Numatoma, kad per ateinančius mėnesius ši infliacijos norma po truputį didės, veikiama didėjančių netiesioginių mokesčių ir administruojamųjų kainų ir vis tebesilaikančio vidaus kainų spaudimo, kurį kelia nors ir lėtėjantis, bet dar spartus darbo užmokesčio augimas ir įtampa darbo rinkose. Dėl atotrūkio mažinimo proceso ilgesniuoju laikotarpiu taip pat turėtų susidaryti teigiami infliacijos skirtumai, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Bulgarijoje vis dar yra gerokai mažesni negu euro zonoje. Nors pusiausvyros infliacijos skirtumai, susiję su šiuo atotrūkio mažinimo procesu, nebūna labai dideli, kartu vykstant galimai netvariems kredito ir turto kainų pokyčiams, jie gali tapti susirūpinimą keliančiu veiksniu ir tuos pokyčius skatinti.

Šiuo metu Bulgarijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Šalies valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2024 m. buvo 3,0 % BVP, t. y. lygus 3 % pamatinei vertei, o valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis sudarė 24,1 %, t. y. buvo gerokai mažesnis už 60 % pamatinę vertę.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2023 m. gegužės 20 d. iki 2025 m. gegužės 19 d. – Bulgarijos levas dalyvavo VKM II. Ataskaitiniu laikotarpiu levas nenukrypo nuo centrinio kurso. Susitarimas dėl dalyvavimo VKM II buvo pagrįstas tam tikrais Bulgarijos institucijų politiniais įsipareigojimais. Nors Bulgarija įvykdė beveik visus savo VKM II įsipareigojimus po įstojimo, pažangą būtina tęsti, kad būtų pašalinti likusieji pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos (PPTFP) trūkumai. Bulgarija ypač raginama padidinti savo pastangas siekiant įgyvendinti veiksmų plane, Finansinių veiksmų darbo grupės priimtame, Bulgarijai 2023 m. spalio mėn. patekus į Finansinių veiksmų darbo grupės „pilkąjį“, t. y. atidžiau stebimų valstybių sąrašą, numatytus veiksmus.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Bulgarijoje buvo 3,9 %, taigi mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Bulgarijoje ir palūkanų normų euro zonoje (pakoreguotų pagal BVP) skirtumas nepakito ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvo 0,9 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Bulgarijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos negu euro zonoje.

Bulgarijos teisė yra suderinta su Sutartimis ir ECBS statutu, kaip to reikalaujama Sutarties 131 straipsnyje.

4 Ekonominės konvergencijos analizė

4.1 Kainų raida

2025 m. balandžio mėn. 12 mėn. vidutinė infliacija pagal SVKI Bulgarijoje buvo 2,7 %, t. y. kiek mažesnė už kainų stabilumo kriterijaus 2,8 % pamatinę vertę (žr. 4.5.1 pav.). Numatoma, kad per ateinančius mėnesius ši infliacijos norma po truputį didės, veikiama didėjančių netiesioginių mokesčių, administruojamųjų kainų ir vis tebesilaikančio vidaus kainų spaudimo.

Per paskutinius dešimt metų 12 mėn. vidutinė infliacija pagal SVKI svyravo labai dideliu intervalu: nuo –1,4 iki 14,1 %. Ilgą laiką buvusi neigiama, 2017 m. infliacija vėl tapo teigiama. Dėl sparčiai augusios ekonomikos, mažėjusio nedarbo ir kartu ilgesniuoju laikotarpiu pasireiškusio darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo bei kainų ir pajamų konvergencijos proceso, taip pat dėl administracinių ir politinių veiksnių smarkiai išaugo nominalusis darbo užmokestis ir vienetinės darbo sąnaudos. Dėl to infliacija pagal SVKI svyravo, daugiausia 2–3 % intervalu, o 2020 m., Bulgarijos ekonomikai dėl COVID‑19 pandemijos ir energijos kainų kritimo susitraukus, smuktelėjo iki 1,2 % (žr. 4.5.1 lentelę). 2021 m. pirmąjį pusmetį kainas kilstelėjo visame pasaulyje kilusios energijos ir maisto produktų kainos, administruojamųjų kainų pokyčiai, atsigaunanti ekonominė veikla ir privatusis vartojimas. Dėl aukštų elektros energijos, degalų ir dujų kainų ir dėl su tuo susijusio tiesioginio ir netiesioginio poveikio nuo tų metų rugsėjo mėn. kainų kilimas pastebimai paspartėjo. 2022 m. vasario pabaigoje Rusijai įsiveržus į Ukrainą, pasaulinių žaliavų kainų augimas ir tiekimo trikdžiai dar padidėjo, o tai sukėlė staigų infliacijos pagal SVKI šuolį – 2022 m. rugsėjo mėn. infliacija pagal SVKI pasiekė aukščiausią tašką, t. y. 15,6 %, o vėliau ėmė mažėti. Bulgarijai ypač didelį poveikį darė pastarojo laikotarpio išorės kainų svyravimai – pirmiausia dėl tam tikrų jos ekonomikos struktūrinių ypatumų ir sąsajų su Rusija. Iki 2024 m. gruodžio mėn. metinės infliacijos pagal SVKI augimo tempas sulėtėjo iki 2,1 %, o tam įtakos turėjo lėtesnis žaliavų kainų kilimas, mažėjantys tiekimo trikdžiai ir vyriausybės taikytos priemonės energijos kainų kilimui sušvelninti. Šias priemones daugiausia sudarė pervedimai namų ūkiams ir įmonėms ir, kiek mažesne dalimi, netiesioginių mokesčių pokyčiai. Infliacija pagal SVKI sumažėjo daugelyje komponentų, bet didžiausią įtaką jai padarė energijos ir maisto produktų kainos – tie patys komponentai, kurie 2021–2022 m. infliaciją skatino.

2025 m. balandžio mėn. metinė infliacija pagal SVKI pasiekė 2,8 %. 2022 m. pabaigoje prasidėjęs dezinfliacijos procesas nutrūko 2025 m. sausio mėn., metinei infliacijai pagal SVKI pakilus iki 3,8 %. Kitus du mėnesius ji svyravo maždaug ties 4 % lygiu, o balandžio mėn. sumažėjo iki 2,8 % (žr. 4.1 pav.). Šį reikšmingą infliacijos pagal SVKI padidėjimą 2025 m. pradžioje lėmė politikos priemonių paskatintas kainų kilimas ir bendresnis kainų kilimas keliose vartojimo kategorijose. Politikos priemonių paskatinto kainų kilimo priežastis sudarė netiesioginių mokesčių ir administruojamųjų kainų pokyčiai, įskaitant tai, kad nutrauktos paramos priemonės, kurios buvo anksčiau įvestos siekiant sušvelninti pandemijos poveikį. Kiti kainų kilimo veiksniai daugiausia buvo susitelkę paslaugų sektoriuje, o jiems įtakos turėjo antrinis aukštų maisto produktų ir energijos kainų poveikis, taip pat įtemptose darbo rinkose nuolat juntamas darbo užmokesčio spaudimas ir tvirta vidaus paklausa, o šią skatino užtikrintas kredito ir turto kainų augimas. Staigų infliacijos pagal SVKI sumažėjimą 2025 m. kovo–balandžio mėn. nuo 4,0 iki 2,8 % santykinai didele dalimi lėmė reikšmingas ligoninių paslaugų kainų sumažėjimas.

4.1 pav.

Infliacijos pagal SVKI pokyčiai ir perspektyva

(metinis pokytis, proc.)

Pinigų politikos kryptis siekiant užtikrinti kainų stabilumą pastaraisiais dešimtmečiais turėjo daug įtakos infliacijos dinamikai Bulgarijoje. 1997 m. liepos 1 d. Bulgarijos nacionalinis bankas įvedė valiutų valdybos modelį. Bulgarijos levas iš pradžių buvo susietas su Vokietijos marke nominaliąja verte, o nuo 1999 m. sausio 1 d. – su euru 1,95583 levo už eurą kursu. Tokiam modeliui dėl jo pobūdžio reikalinga fiskalinė drausmė, tad prie valiutų modelio stabilumo ilgus metus prisidėjo Bulgarijos prudencinė fiskalinė politika ir kartu išryškėjo stiprus jų tarpusavio ryšys. Kadangi ankstesnio euro zonos pinigų politikos griežtinimo poveikis Bulgarijoje išplito nestipriai, 2023 m. Bulgarijos nacionalinis bankas padidino bankų privalomųjų atsargų reikalavimus, taip siekdamas sumažinti bankų sistemoje susikaupusį perteklinį likvidumą.

Numatoma, kad per ateinančius mėnesius vis dar laikysis didesnė infliacija, o ją skatins stiprus vidaus kainų spaudimas. Remiantis Europos Komisijos 2025 m. pavasario ekonomine prognoze, infliacija pagal SVKI 2025 m. turėtų pakilti iki 3,6 %, bet 2026 m. sumažėti iki 1,8 %. Nors darbo užmokesčio poveikis vartotojų kainų kilimui kol kas persidavė nedaug, numatoma, kad vidaus kainų spaudimas, kurį kelia nors ir lėtėjantis, bet dar spartus darbo užmokesčio augimas, neišnyks ir prognozės laikotarpiu. Kartu pažymėtina, kad būsto paskolos ir būsto kainos sparčiai auga ir kelia riziką, kad gali įsisukti kredito – turto kainų spiralė (išsamesnis paaiškinimas – toliau). Šią riziką didina tai, kad teigiami infliacijos skirtumai, palyginti su euro zona, gali lengvai savaime neišnykti, nes dėl didesnės vidaus infliacijos realiosios būsto paskolų palūkanų normos gali tapti dar labiau neigiamos, o tai gali toliau skatinti būsto kredito augimą ir būsto kainų kilimą. Vertinant šią prognozę, reikėtų atsižvelgti į vis dar neišnykusį darbo jėgos trūkumą, kurį lemia demografinės tendencijos, t. y. mažas gimstamumas ir spartus gyventojų senėjimas. Tačiau šias tendencijas gaubia didelis neapibrėžtumas, o rizika krypsta į viršų, nes Bulgarijoje infliacijai santykinai didesnę įtaką daro išorės, o ne euro zonos kainų pokyčiai. Kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, Bulgarijos ekonomika yra nedidelė, atvira ir glaudžiai integruota į pasaulines tiekimo grandines, todėl ją ypač veikia toks tarptautinis neapibrėžtumas ir trikdžiai, kokius kelia geopolitinė įtampa, didesni JAV muitų tarifai ir prekybos politikos neapibrėžtumas. Nuo 2022 m. Bulgarija veiksmingai mažino priklausomybę nuo Rusijos energijos importo diversifikuodama tiekimo šaltinius. Nepaisant to, Bulgarijos ekonomiką veikia žaliavų kainų svyravimai, nes Bulgarijos ekonomikoje energijos sąnaudos yra itin didelės ir energija bei maisto produktai sudaro reikšmingą vartojimo krepšelio dalį.

Vertinant tolesnę perspektyvą, pažymėtina, kad infliacijos konvergencijos tvarumui Bulgarijoje ilgesniuoju laikotarpiu riziką kelia ir kiti veiksniai. Juo labiau, kad pastaraisiais metais vienetinės darbo sąnaudos kilo daug sparčiau negu euro zonoje ir kitose konkuruojančiose šalyse (žr. 4.1 lentelę). Kadangi Bulgarija su pagrindiniais prekybos partneriais taiko fiksuotąjį valiutos kursą, kainų ir sąnaudų konkurencingumas labai sumažėjo, palyginti su kitomis ES šalimis (žr. 4.2 pav. a grafiką), ypač lyginant vienetines darbo sąnaudas. Nors atotrūkio mažinimo procesas yra teigiamas dalykas, per ilgesnį laikotarpį jis turėtų lemti teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Bulgarijoje vis dar yra gerokai mažesni negu euro zonoje (žr. 4.2 pav. b grafiką). Tačiau iš esamų literatūros šaltinių matyti, kad Balasos-Samuelsono efektas paprastai nebūna labai didelis, o tai reiškia, kad pusiausvyros infliacijos skirtumas gali nebūti svarbus susirūpinimą keliantis veiksnys, kol kartu nepasireiškia netvarūs kredito ir turto kainų pokyčiai. Nepaisant to, atotrūkio mažinimo procesas turi būti palaikomas atitinkamomis politikos priemonėmis, kad neatsirastų nepagrįstų kliūčių Bulgarijos konkurencingumui ir kad būtų užkirstas kelias netvaraus kredito augimo tendencijai ir kitiems makroekonominiams disbalansams. Ypač pažymėtina, kad kol valandinės darbo sąnaudos Bulgarijoje yra vis dar mažiausios ES, siekiant užtikrinti kainų konkurencingumą ir šalies patrauklumą užsienio investuotojams reikia, be kitų dalykų, kad darbo užmokesčio augimas nuosekliai derėtų su našumo augimu. Be to, kadangi Bulgarija nuo 2020 m. liepos mėn. dalyvauja valiutų kurso mechanizme (VKM II) ir kartu veikia jos valiutų valdybos modelis, tinkamomis politikos priemonėmis svarbu suvaldyti infliacinį spaudimą bent tam, kad investicijomis į inovacijas ir žmogiškąjį kapitalą, ypač neprekybinių prekių sektoriuje, būtų skatinamas našumo augimas.

4.2 pav.

Suderinti konkurencingumo rodikliai ir realusis BVP vienam gyventojui

a) SKI pagal VDS ir BVP defliatorių, kumuliacinis augimas 2019–2024 m. laikotarpiu	b) realusis BVP vienam gyventojui, palyginti su euro zonos vidurkiu
(procentiniais punktais; x ašis – kumuliacinis SKI augimas pagal BVP defliatorių; y ašis – kumuliacinis SKI augimas pagal VDS)	(indeksas: euro zona = 100)

Bulgarijos institucijų ir valdymo kokybė kelia tam tikrų sunkumų, kurie gali susilpninti šalies ekonominį atsparumą ir konvergencijos tvarumą. Šie sunkumai gali pasireikšti, pavyzdžiui, verslo aplinkos, viešojo administravimo efektyvumo, mokesčių skaidrumo, korupcijos, socialinės įtraukties, skaidrumo, teismų nepriklausomumo ir galimybės naudotis internetinėmis paslaugomis aspektais. Silpnesnė institucinė sandara gali apriboti produkcijos augimo potencialą, o tai gali paveikti Bulgarijos skolos tvarkymo pajėgumą ir apsunkinti ekonomikos korekcijas. Tai taip pat gali sutrukdyti Bulgarijai įgyvendinti politikos priemones. Iš įvairių institucinių rodiklių matyti, kad Bulgarijos institucijų ir valdymo kokybę reikia gerinti, o pastaraisiais metais pažangos padaryta nedaug (žr. 4.3 pav.)^[150]. Bulgarija yra viena iš ES šalių, patiriančių reikšmingų sunkumų šiose srityse. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane numatytų reformų įgyvendinimas gali padėti sustiprinti šalies teisinės valstybės padėtį ir valdymą.

4.3 pav.

ES valstybių narių apžvalga pagal institucijų kokybę

a) Pasauliniai valdymo rodikliai	b) Korupcijos suvokimo indeksas
(indeksas: x ašis: 2000 m. lygis; y ašis: 2023 m. lygis)	(indeksas: x ašis: 2000 m. lygis; y ašis: 2024 m. lygis)

Norint Bulgarijoje sukurti tvariai konvergencijai palankią aplinką, būtina vykdyti ekonominę politiką, kuria būtų siekiama užtikrinti stabilumą, ir įgyvendinti plataus masto struktūrines reformas. Kadangi pinigų politikos pagal konkrečios šalies aplinkybes adaptuoti negalima, kitų (fiskalinės, makroprudencinės) sričių politikoje reikėtų užtikrinti, kad ekonomikai būtų suteikia priemonių, padedančių kovoti su šaliai būdingais sukrėtimais ir mažinti jai būdingus makroekonominius disbalansus. Tai atspindi ir įvairūs Bulgarijos įsipareigojimai pagal VKM II po įstojimo, išsamiau aptariami 4.3 skirsnyje. Be to, siekiant pritraukti tiesioginių užsienio investicijų ir paskatinti galimą augimą, itin svarbios yra struktūrinės verslo ir institucinės aplinkos stiprinimo reformos. Šiuo atžvilgiu Bulgarija įsipareigojo toliau mažinti korupciją, užtikrinti teismų sistemos nepriklausomumą ir efektyvumą ir tobulinti švietimo sistemą. Šaliai taip pat svarbu modernizuoti savo infrastruktūrą, kad padidintų potencialią produkciją, ir skatinti veiksmingesnį išteklių paskirstymą, taip pat sustiprinti finansinio išsivystymo ir skverbimosi laipsnį, kad sustiprėtų ilgalaikės augimo perspektyvos. Be to, svarbu stiprinti nacionalinę politiką, kuria siekiama skatinti konkurenciją produktų rinkose, toliau liberalizuoti reguliuojamus sektorius ir administruoti sklandų perėjimą prie skaitmeninės ir žaliosios ekonomikos, taip didinant energijos vartojimo efektyvumą ir energijos tiekimo saugumą. Šioje srityje reikia nuolat stengtis stiprinti administracinius gebėjimus ir toliau gerinti ES finansavimo panaudojimą. Kadangi ilgalaikis nedarbas sudaro didelę procentinę viso nedarbo dalį, reikalingos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis būtų keliamas darbo jėgos įgūdžių lygis, skatinama pažeidžiamiausių visuomenės segmentų ekonominė įtrauktis ir švelninamas darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo poveikis. Kalbant apie makroekonominius disbalansus, pažymėtina, kad rengdama 2025 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitą, Europos Komisija nepasirinko Bulgarijos nagrinėti išsamiau.

Glaudaus bendradarbiavimo sistemoje pasiekta bankų priežiūros srities konvergencija užtikrina vienodų priežiūros standartų taikymą ir taip prisideda prie finansinio stabilumo užtikrinimo. Bulgarijos levą įtraukus į VKM II, ECB ir Bulgarijos nacionalinis bankas bendradarbiauja pagal glaudaus bendradarbiavimo sistemą nuo 2020 m. spalio 1 d. ECB yra atsakingas už keturių svarbių įstaigų tiesioginę priežiūrą ir už bendras visiems prižiūrimiems subjektams taikomas procedūras, taip pat už 13 mažiau svarbių įstaigų priežiūrą. Bulgarijos nacionalinis bankas yra integruotas į Bendrą priežiūros mechanizmą ir dalyvauja jo struktūrose bei tinkluose. Kalbant apie mažiau svarbių įstaigų, kurioms tenka maždaug 30 % vidaus rinkos dalis, priežiūrą, pažymėtina, kad ECB glaudžiai bendradarbiauja su nacionalinėmis priežiūros institucijomis, siekdamas dar labiau suderinti bankų priežiūrą reglamentuojančių taisyklių įgyvendinimą ir kartu užtikrinti, kad bendri priežiūros standartai būtų nuosekliai taikomi visoje sistemoje^[151].

Rizika, kurią kelia aktyvi kredito ir būsto kainų dinamika, didėja, tačiau ją švelnina bankų sistemos atsparumas. Kadangi euro zonoje pastaruosius kelerius metus vykdytos ribojamosios pinigų politikos poveikis Bulgarijoje išplito nestipriai ir kadangi šalies vidaus paklausa yra atspari, skolinimo veikla, ypač namų ūkių segmente (žr. 4.4 pav. a grafiką), tebėra intensyvi ir kartu labai išaugo būsto kainos (žr. 4.4 pav. b grafiką). Iš šių tendencijų matyti, kad ekonomikai kyla perkaitimo rizika, o kaip matyti iš numatomo nekilnojamojo turto pervertinimo, tai yra ir ankstyvas beįsisukančios kredito ir turto kainos spiralės požymis. Siekdamas sumažinti šią riziką, Bulgarijos nacionalinis bankas neseniai ėmė taikyti skolininku pagrįstas makroprudencines priemones, taip pat padidino anticiklinio kapitalo rezervo reikalavimo normą, kuri nuo 2023 m. spalio 1 d. buvo 2 %. Kartu pažymėtina, kad bankų sektorius yra pakankamai kapitalizuotas, likvidumo atsargos yra didelės, o bankų skolinimo standartai iš esmės atitinka skolininku pagrįstų priemonių reikalavimus.

4.4 pav.

Būsto rinkos rodikliai

a) Paskolos namų ūkiams būstui įsigyti	b) Gyvenamosios paskirties turto kainos
(metinis pokytis, proc.)

4.2 Fiskalinė raida

Bulgarijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2024 m. buvo lygus 3 % pamatinei vertei, o skola buvo gerokai mažesnė už 60 % pamatinę vertę. Ataskaitiniais 2024 m. valdžios sektoriaus biudžeto deficitas sudarė 3 % BVP, taigi buvo lygus deficito 3 % pamatinei vertei. Valdžios sektoriaus bendrosios skolos ir BVP santykis buvo 24,1 %, t. y. daug mažesnis už 60 % pamatinę vertę (žr. 4.5.2 lentelę). Palyginti su praėjusiais metais, valdžios sektoriaus deficitas padidėjo 1,0 procentinio punkto, o skolos ir BVP santykis padidėjo nedaug, 1,2 procentinio punkto. Kalbant apie kitus fiskalinius veiksnius, deficito rodiklis 2024 m. atitiko viešųjų investicijų ir BVP santykį.

Šiuo metu Bulgarijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Šaliai nuo 2012 m. taikoma Stabilumo ir augimo pakto prevencinė dalis. Perviršinio deficito procedūra jai taikyta tik kartą, nuo 2010 iki 2012 m., o jos valdžios sektoriaus bendroji skola yra daug mažesnė už pamatinę vertę nuo 2004 m. Laikotarpiu, kuriuo pagal Stabilumo ir augimo paktą taikyta bendroji nukrypti leidžianti išlyga (dėl pandemijos ir Rusijos invazijos į Ukrainą), Europos Komisija 2022 m. gegužės mėn. konstatavo, kad valdžios sektoriaus deficito ir BVP santykis 2021 m. viršijo 3 % pamatinę vertę ir nuo jos nutolo, o 2023 m. gegužės mėn. – kad 2024 m. planuojamas deficitas taip pat viršija pamatinę vertę ir nuo jos tolsta. Taigi, iš Komisijos analizės matyti, kad deficito kriterijaus reikalavimai abiem atvejais nebuvo įvykdyti. Tačiau, atsižvelgdama į makroekonominei perspektyvai būdingą didelį neapibrėžtumą, Komisija laikėsi nuomonės, kad sprendimo, ar valstybei narei taikyti perteklinio deficito procedūrą, tuo metu priimti nereikėjo.

Biudžeto deficitas 2024 m. padidėjo ir vis dar reikšmingai viršija iki pandemijos buvusį lygį. Iki pandemijos Bulgarijos prudencinė fiskalinė politika padėjo reikšmingai pagerinti jos struktūrinį balansą – nuo 2015 iki 2019 m. nuo 1,9 % BVP deficito nominalusis balansas pakilo iki 2,2 % BVP perviršio. Dėl pandemijos ir vyriausybės fiskalinės paramos siekiant sušvelninti pandemijos poveikį struktūrinio balanso padėtis gerokai pablogėjo ir 2021 m. susidarė 4 % BVP nominalusis deficitas. 2021–2023 m. biudžeto balanso padėtis pagerėjo 2 % BVP, o tai lėmė pirmiausia 1,2 % BVP pagerėjęs struktūrinis balansas. Tačiau 2024 m. biudžeto balanso padėtis vėl pablogėjo 1,0 procentinio punkto. 2024 m. biudžeto balanso padėties pablogėjimas, palyginti su 2019 m., t. y. metais iki pandemijos protrūkio, sudarė 5,2 % BVP ir šį pablogėjimą daugiausia lėmė 4,5 % BVP pablogėjusi struktūrinio balanso padėtis.

Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis pastaruosius du dešimtmečius buvo daug mažesnis už 60 % pamatinę vertę. Iki pandemijos, nuo 2015 iki 2019 m., skolos ir BVP santykis sumažėjo 5,8 procentinio punkto – iki 20,1 % BVP, daugiausia dėl didelio pirminio perviršio ir, kiek mažiau, dėl palankaus palūkanų normų ir augimo tempo skirtumo. Pandemijos pradžioje, 2020 m., šis skolos rodiklis padidėjo 4,3 % BVP, o 2020–2022 m. sumažėjo 1,9 procentinio punkto. Tai lėmė palankus palūkanų normų ir augimo tempo skirtumas, tam tikra dalimi atsvėręs pirminio deficito keltą skolą didinusį poveikį. 2022–2024 m. skolos ir BVP santykis vėl padidėjo 1,6 % BVP, daugiausia dėl pirminio deficito, ir pasiekė 4,0 procentinio punkto aukštesnį lygį, negu buvo iki pandemijos.

Bulgarijoje ilgą laiką veikiant valiutų valdybai susiklostęs valstybės skolos lygis ir struktūra leidžia šaliai veiksmingai valdyti savo skolą. Valdžios sektoriaus trumpalaikės skolos dalis iš esmės buvo nereikšminga. Atsižvelgiant į nedidelę skolos su kintamąja palūkanų norma dalį bei skolos ir BVP santykį, fiskalinis balansas yra palyginti nejautrus palūkanų normų pokyčiams. Kartu pažymėtina, kad valdžios sektoriaus skolos užsienio valiuta dalis yra didelė (2024 m. buvo 76,1 %). Tačiau didžiausia jos dalis išreikšta eurais – Bulgarijos valiutų valdybos modelio bazine valiuta. Taigi, fiskalinis balansas yra santykinai nejautrus kitų valiutų kursų (ne euro ir levo kurso, kuris pagal valiutų valdybos modelį yra fiksuotas) pokyčiams.

Europos Komisijos 2025 m. pavasario ekonominėje prognozėje numatoma, kad biudžeto deficitas šiek tiek sumažės, o valstybės skolos ir BVP santykis padidės. Remiantis Europos Komisijos 2025 m. pavasario ekonomine prognoze, nominalusis deficitas 2025 m. turėtų sumažėti iki 2,8 % BVP, taigi turėtų nesiekti deficito 3 % pamatinės vertės. Prognozuojama, kad 2026 m. jis nesikeis ir tebebus 2,8 % BVP. Prognozuojamas skolos ir BVP santykis 2025 m. turėtų padidėti – iki 25,1 % BVP, o 2026 m. – iki 27,1 % BVP. Prognozuojamas grynasis išlaidų augimas 2025 m. viršija Bulgarijos vidutinės trukmės fiskalinį struktūrinį planą^[152]. Bulgarija kreipėsi dėl galimybės taikyti nacionalinę išlygą, pagal kurią ji galėtų nukrypti nuo grynosios išlaidų raidos, kai tai būtų reikalinga dėl didesnių išlaidų gynybai.

Bulgarijos fiskalinė sistema yra atspari ir tai padėjo šaliai išsaugoti žemą skolos ir BVP santykį. Bulgarijoje valdžios sektoriaus ir regionų lygmenimis taikoma daug nacionalinių fiskalinių taisyklių. Jos įtvirtintos Viešųjų finansų įstatyme, o paskutinį kartą šis įstatymas buvo iš dalies keičiamas 2020 m., reaguojant į pandemiją. Pirma, įstatyme nustatytas subalansuoto arba teigiamo valdžios sektoriaus biudžeto balanso tikslas, valdžios sektoriaus deficito riba – 3 %, o skolos, palyginti su BVP, riba – 60 %, laikantis Sutartyje nustatytų pamatinių verčių. Antra, jame nustatytas vidutinės trukmės biudžeto tikslas apriboti valdžios sektoriaus struktūrinį deficitą iki ne daugiau kaip 0,5 % BVP (arba 1 % BVP, jeigu valdžios sektoriaus skola nesiektų 40 % BVP, o rizika ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui būtų maža), numatant galimybę, susiklosčius nepaprastosioms aplinkybėms, taikyti išlygą, kaip buvo numatyta Stabilumo ir augimo pakto prevencinėje dalyje iki jo reformos 2024 m. Trečia, metinis išlaidų augimas apribojamas iki pamatinės augimo vertės, palyginti su galimu BVP, laikantis iki reformos nustatytos Stabilumo ir augimo pakto taisyklės dėl išlaidų. Ketvirta, remiantis papildoma nacionalinio deficito taisykle, deficitas pagal konsoliduotą fiskalinę programą, skaičiuojamas pagal mokėjimo principą, apribojamas iki 3 % BVP, tačiau susiklosčius nepaprastosioms aplinkybėms, leidžiama, kad jis būtų didesnis. Penkta, išlaidos pagal konsoliduotą fiskalinę programą apribojamos iki 40 % BVP, neįskaičiuojant ES lėšų ir nacionalinio bendrojo finansavimo. Šešta, Viešųjų finansų įstatyme nustatyta papildomų apribojimų biudžeto balansui, išlaidų augimui ir skolos mokėjimams savivaldybių lygmeniu, taip pat įtraukti socialinio draudimo fondų ir kitų subjektų skolos apribojimai. Nors taisykles dėl struktūrinio deficito ir išlaidų augimo reikia pakoreguoti, kad jos atitiktų pakeistą Europos ekonomikos valdymo sistemą, deramą dėmesį reikėtų skirti tolesniam fiskalinio stabilumo užtikrinimui. Tai, kaip laikomasi taisyklių, stebi 2016 m. pagal ES reikalavimus įsteigta Fiskalinė taryba. Nors jos įgaliojimai ir darbo kokybė ilgainiui buvo stiprinami, Fiskalinės tarybos pajėgumus ir nepriklausomumą dar galima didinti. Nemažai pažangos padaryta stiprinant mokesčių administratoriaus gebėjimus, dėl to surenkama daugiau mokesčių, griežčiau laikomasi mokesčių reikalavimų, tačiau pažangos reikėtų siekti ir toliau, kad būtų pažabota vis dar didelė neoficiali ekonomika.

Vidutiniu laikotarpiu rizika Bulgarijos fiskaliniam tvarumui yra vidutinė, o ilguoju laikotarpiu – maža. Europos Komisijos 2024 m. skolos tvarumo stebėsenos dokumente nurodyta, kad vidutiniu laikotarpiu Bulgarijos fiskaliniam tvarumui kyla vidutinio dydžio rizika. Šis įvertinimas, palyginti su 2023 m. rezultatais, nepakito. Nors nustatyta, kad net ir didėjanti skola neviršys 60 % BVP pagal jokius scenarijus, dėl didelio neapibrėžtumo, susijusio su ateinančių penkerių metų skolos dinamika, ir istorinio kintamumo padaryta išvada, kad rizika bus vidutinio dydžio. Dėl ilgesnio laikotarpio padaryta išvada, kad Bulgarijai kylanti rizika yra maža, palyginti su 2023 m. pranešime nurodyta vidutinė rizika. Įvertinta, kad išlaidos dėl gyventojų senėjimo mažėja, o tai ilguoju laikotarpiu kompensuos daugiau iššūkių keliančios pradinės biudžeto pozicijos poveikį. Remiantis pagrindiniu scenarijumi, aprašytu 2024 m. visuomenės senėjimo ataskaitoje (2024 Ageing Report), kurią parengė ES ekonominės politikos komiteto Visuomenės senėjimo darbo grupė (Ageing Working Group, toliau – AWG), su amžiumi susijusios viešosios išlaidos 2022–2070 m. turėtų padidėti nedaug (0,6 procentinio punkto BVP), palyginti su 2022 m. fiksuotu 18,2 % BVP lygiu^[153]. Pagal AWG rizikos scenarijų išlaidos didėtų daug reikšmingiau, t. y. 3,9 procentinio punkto BVP, daugiausia dėl labiau išaugusių sveikatos ir ilgalaikės priežiūros išlaidų (2,1 procentinio punkto BVP, palyginti su pagrindiniu scenarijumi). Šios prognozės rodo, kad siekiant sustiprinti viešųjų finansų ilgalaikį tvarumą reikalingos tolesnės reformos.

Ateityje Bulgarijai reikės vykdyti prudencinę fiskalinę politiką, kad šalis galėtų užtikrinti atitiktį savo grynajai išlaidų raidai. Nors iki pandemijos šalyje registruotas fiskalinis perviršis, nuo to laiko jos biudžeto balanso padėtis reikšmingai pablogėjo. Šis pokytis sutapo su politinio nestabilumo laikotarpiu, per kurį 2021–2024 m. įvyko šešeri rinkimai. Todėl tam, kad užtikrintų ilgalaikį tvarumą, Bulgarija turi apdairiai mažinti išlaidų spaudimą ir tęsti patikimą fiskalinę politiką. Tam reikia, kad šalis užtikrintų, kad būtų laikomasi Stabilumo ir augimo pakte nustatytos jos grynosios išlaidų raidos, bet kartu būtų išsaugoti fiskaliniai rezervai, skirti galimiems nepalankiems sukrėtimams švelninti. Bulgarija labai vėluoja įgyvendinti savo Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą (daugiausia – dėl politinio nestabilumo), dėl to rizikuoja prarasti lėšas pagal programą „Next Generation EU“. Todėl itin svarbu, kad šalis paspartintų reformas ir pagrindinių projektų įgyvendinimą. Taip pat reikėtų didinti kapitalo išlaidas, o dėmesį pirmiausia sutelkti į geresnį viešųjų išlaidų valdymą gerinant išlaidų kokybę ir veiksmingumą, ir į ilgalaikės investavimo strategijos parengimą. Siekiant užtikrinti vidutinės trukmės fiskalinį tvarumą ir pagerinti mokesčių surinkimą, reikia ir toliau stengtis kovoti su neoficialia ekonomika. Taip pat bus labai svarbu stiprinti valstybinių įmonių valdymą bei pelningumą ir didinti pensijų sistemos tvarumą.

4.3 Valiutų kursų raida

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2023 m. gegužės 20 d. iki 2025 m. gegužės 19 d. – Bulgarijos levas dalyvavo VKM II. 2020 m. liepos mėn. Bulgarijos levas įtrauktas į VKM II centriniu kursu – 1,95583 levo už eurą ir nustatytos standartinės ±15 % svyravimo ribos. Bulgarija prisijungė prie valiutų kurso mechanizmo taikydama savo esamą valiutų valdybos modelį, kaip vienašalį įsipareigojimą, todėl papildomai neįpareigojo ECB. Ataskaitiniu laikotarpiu levas nenukrypo nuo centrinio kurso (žr. 4.5.3 pav.). Kaip to reikalaujama pagal valiutų valdybos modelį, Bulgarijos nacionalinis bankas toliau pagal poreikį fiksuotu kursu keitė vidaus valiutą į bazinę valiutą (euro) ir atvirkščiai.

Susitarimas dėl dalyvavimo VKM II buvo grindžiamas keletu Bulgarijos valdžios institucijų politinių įsipareigojimų, kad iki euro įvedimo būtų pasiektas aukštas tvarios ekonominės konvergencijos laipsnis. Šie įsipareigojimai – tai įsipareigojimai dėl konkrečių politikos priemonių, susijusių su nebankiniu finansų sektoriumi, valstybinėmis įmonėmis, nemokumo sistema, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija (PPTFP), įgyvendinimo. ECB ir Europos Komisija pagal savo kompetenciją, numatytą Sutartyse ir antrinėje teisėje, stebi, kaip veiksmingai Bulgarija įgyvendina po įstojimo vykdytinus VKM II įsipareigojimus. Būdamas prudencinės priežiūros institucija ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakomybė už makroprudencinę politiką tenka ir jam, ECB daugiausiai dėmesio skyrė įsipareigojimams, susijusiems su finansų sektoriumi, t. y. nemokumo ir PPTFP sistemoms, nes jos yra svarbios finansų sistemos veikimui, taip pat finansų vientisumui ir stabilumui. Bulgarija įvykdė beveik visus savo įsipareigojimus po įstojimo ir įsipareigojo įvykdyti likusius punktus, susijusius su valstybinių įmonių ir nemokumo sistemos reformomis. Visi likusieji punktai yra įtraukti į Bulgarijos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane išdėstytus įsipareigojimus. Dėl PPTFP pažymėtina, kad, nors politikos priemonės, numatytos įsipareigojimuose po įstojimo, buvo įgyvendintos, pažangą būtina tęsti, kad būtų pašalinti likusieji trūkumai. Bulgarija ypač raginama padidinti savo pastangas siekiant įgyvendinti veiksmų plane, Finansinių veiksmų darbo grupės priimtame, Bulgarijai 2023 m. spalio mėn. patekus į Finansinių veiksmų darbo grupės „pilkąjį“, t. y. atidžiau stebimų valstybių sąrašą, numatytus veiksmus.

SVKI grindžiamas Bulgarijos levo realusis efektyvusis kursas per pastaruosius dešimt metų pakilo (žr. 4.5.4 pav.). Kurso pakilimui įtakos turėjo nominaliojo efektyviojo kurso pokyčiai. 2022 m. vasario pabaigoje Rusijai įsiveržus į Ukrainą, santykinai didelė infliacija Bulgarijoje buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių levo realusis efektyvusis kursas pakilo, tačiau vėliau tais metais infliacijai pradėjus mažėti, šis poveikis iš dalies išnyko. Ši rodiklį vertinti reikėtų atsargiai, nes Bulgarijoje vyksta ekonominės konvergencijos procesas, kuris apsunkina ilgalaikės realiojo kurso raidos vertinimą.

Per pastarąjį dešimtmetį Bulgarijos bendras einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas iš esmės buvo perviršinis, o šalies grynieji įsipareigojimai užsieniui pastebimai sumažėjo (žr. 4.5.3 lentelę). Nuo 2015 iki 2019 m. bendras einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas padidėjo, daugiausia veikiamas smarkiai sumažėjusio prekių deficito, o šis sumažėjo dėl eksporto paskatinto atsigavimo. Tačiau 2021 ir 2022 m., dvejus metus, kuriems dėl pandemijos ir Rusijos karo prieš Ukrainą buvo būdingas didelis kintamumas, buvo fiksuojamas deficitas. Vėliau 2023 m. vėl susidarė perviršis. 2020–2024 m. mokėjimų balanso korekcija buvo susijusi su padidėjusiu prekybos deficitu. Bendroji skola užsieniui toliau mažėjo: nuo 62,6 % BVP 2020 m. iki 47,4 % 2024 m. Šalies grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kurią daugiausia sudaro tiesioginės užsienio investicijos, toliau gerėjo, t. y. nuo 2020 iki 2024 m. pakilo nuo –23,4 iki –3,7 % BVP (žr. 4.1 lentelę), daugiausia dėl toliau besikaupiančių oficialiųjų tarptautinių atsargų. Fiskalinei ir struktūrinei politikai vis dar tenka svarbus vaidmuo palaikyti ekonomikos išorės tvarumą ir konkurencingumą, ypač tokioje nepastovioje aplinkoje, kuriai būdingi sukrėtimai, susiję su geopolitiniais įvykiais, prekybos politika ir žaliavų kainomis. Kadangi šalies tiesioginis eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas yra nedidelis, pastarojo laikotarpio prekybos srautų trikdžių dėl įvestų importo muitų makroekonominis poveikis greičiausiai pasireikš per europinius Bulgarijos prekybos partnerius. Šis netiesioginis poveikis bus juntamas dėl Bulgarijos ekonomikos integracijos į pramonės tiekimo grandinę, ypač per tarpinius automobilių pramonės produktus.

Bulgarijos ekonomika yra glaudžiai susijusi su euro zonos ekonomika prekybos ir investicijų ryšiais. 2024 m. prekių ir paslaugų eksportas į euro zoną sudarė 45,7 % viso eksporto, o atitinkamas importo rodiklis buvo 40,5 %. Tais pačiais metais Bulgarijos tiesioginių vidaus investicijų dalis sudarė 64,0 %, o portfelinių investicijų įsipareigojimai – 75,8 %. Bulgarijos užsienio turto, įskaičiuoto į tiesiogines investicijas ir investuoto euro zonoje, dalis 2024 m. buvo 43,9 %, o įskaičiuoto į portfelines investicijas – 53,8 %. Bulgarijos ekonomikai taip pat būdingas labai didelis euroizacijos laipsnis. Apie 75 % valstybės skolos ir reikšminga privačiojo sektoriaus skolos dalis yra išreikšta eurais – panaši yra namų ūkių santaupų ir Bulgarijos ne finansų bendrovių likvidžiojo turto valiutinė sudėtis.

4.4 Ilgalaikių palūkanų normų raida

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės mėn. iki 2025 m. balandžio mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Bulgarijoje sumažėjo ir buvo 3,9 %, taigi mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 5,1 % pamatinę vertę (žr. 4.5.5 pav.).

Ilgalaikės palūkanų normos Bulgarijoje nuo 2015 iki 2022 m. daugiausia mažėjo, 2022 m. staiga šoktelėjo, o vėliau vėl stabilizavosi. Pirmąją pastarojo dešimtmečio dalį palūkanų mažėjimo tendencija buvo siejama su vidaus ir pasauliniais cikliniais veiksniais. Pavyzdžiui, šią tendenciją skatino išplitęs euro zonoje taikytų žemų palūkanų normų poveikis, tebesitęsiantis vyriausybės skolos vertybių popierių paklausumas Bulgarijos bankų sektoriuje, aukšta privačiojo taupymo norma ir įtampos pasaulinės prekybos santykiuose poveikis augimo lūkesčiams. 2020–2021 m. laikotarpiu pasireiškęs pandemijos poveikis pasaulio ir vidaus ekonominei veiklai bei infliacijai ilgalaikes palūkanų normas Bulgarijoje 2021 m. viduryje nusmukdė iki istoriškai žemiausio 0,1 % lygio. Nuo 2022 m. didėjančio vidaus ir pasaulinio infliacinio spaudimo sąlygomis ilgalaikės palūkanų normos reikšmingai išaugo. Politinis neapibrėžtumas (nuo 2021 m. įvyko septyneri bendri rinkimai) irgi galėjo prisidėti prie ilgalaikių palūkanų normų staigaus pakilimo per šį laikotarpį maždaug 200 bazinių punktų. Per pastaruosius dvejus metus ilgalaikės palūkanų normos Bulgarijoje stabilizavosi – 2025 m. balandžio mėn. buvo 3,9 %, t. y. 10 bazinių punktų žemesnės negu 2023 m. balandžio mėn. (žr. 4.5.5 pav.). Tačiau ilgalaikių palūkanų normų pokyčius Bulgarijoje reikia vertinti atsargiai – obligacijomis, pagal kurias nustatoma atitinkama palūkanų norma, rinkoje neprekiaujama nuo 2024 m. sausio 10 d., nes bankų sistemoje pakanka likvidumo. Nuo 2023 m. balandžio mėn., po truputį nuslūgus neigiamam vidaus politikos neapibrėžtumo poveikiui, ilgalaikės Bulgarijos skolos įsipareigojimų neįvykdymo rizika, matuojama pagal 10 m. nevykdomų kredito įsipareigojimų apsikeitimo sandorių kainų skirtumus, reikšmingai (apie 115 bazinių punktų) sumažėjo. Bulgarijos valdžios sektoriaus skolai investicinį reitingą skyrė visos trys pagrindinės reitingų agentūros (Moody’s: Baa1; S&P: BBB; Fitch: BBB).

Bulgarijos vyriausybės obligacijų ilgalaikių palūkanų normų skirtumas, palyginti su euro zonos vidurkiu, 2025 m. balandžio mėn. buvo 0,9 procentinio punkto. 2016–2017 m. laikotarpiu Bulgarijos ilgalaikės palūkanų normos pamažu priartėjo prie atitinkamos trukmės skolos euro zonos vidurkio (žr. 4.5.6 pav.). Nuo 2018 m. skirtumas buvo gana mažas – kurį laiką neigiamas, bet 2023 m. kovo mėn. pakilo iki nemažos teigiamos reikšmės. 2025 m. balandžio mėn. jis buvo 0,9 procentinio punkto (1,4 procentinio punkto, palyginti su euro zonos AAA pajamingumu).

Kapitalo rinkos Bulgarijoje yra mažesnės ir daug mažiau išvystytos negu euro zonoje (žr. 4.5.4 lentelę). Per pastaruosius dešimt metų pastebėta tik keletas kapitalo rinkų gilėjimo požymių. Vertybinių popierių rinkos kapitalizacija, vertinant procentais, palyginti su BVP, nuo 2015–2019 m. iki 2024 m. nuo 17,8 % vidurkio sumažėjo iki 8,4 %. Tuo pačiu metu vidaus pinigų finansų įstaigų (PFĮ) finansavimas rinkoje skolintomis lėšomis nuo 2015–2019 m. šiek tiek padidėjo ir 2024 m. sudarė 2,0 % BVP. Ne finansų bendrovių galimybės naudotis bendrovių skolos vertybinių popierių rinka Bulgarijoje, regis, sumažėjo, nes šio sektoriaus išleisti neišpirkti skolos vertybiniai popieriai 2024 m. sudarė 1,8 % BVP, t. y. 1,4 procentinio punkto mažesnę dalį negu 2015–2019 m. 2024 m. Bulgarijos bankų sistemos finansavimas, teikiamas euro zonos bankų, padidėjo, palyginti su 2015–2019 m. laikotarpio vidurkiu. Euro zonos bankų reikalavimai Bulgarijos bankams 2024 m. išaugo iki 6,4 % Bulgarijos bankų visų įsipareigojimų, taigi viršijo 2015–2019 m. laikotarpio 3,3 % vidurkį.

Bankų finansinis tarpininkavimas Bulgarijoje tebėra gana neaktyvus, palyginti su euro zonos vidurkiu, nors panašus kaip kitose panašiose šio regiono šalyse. PFĮ kreditas nevyriausybiniams rezidentams 2024 m. sudarė 51,9 % BVP, t. y. buvo 1,6 procentinio punkto mažesnis už 2015–2019 m. vidurkį. 2024 m. trečiąjį ketvirtį, paskutinį laikotarpį, kurio duomenys turimi, užsienio bankai vis dar užėmė pagrindinę vietą Bulgarijos bankų sistemoje ir jiems teko beveik 73 % viso bankų turto. Bankų sistema daugiausia finansuojama privačiojo ne finansų sektoriaus rezidentų indėliais. Bankų sistemos turto dalyje, tenkančioje privačiajam ne finansų sektoriui, dominavo paskolos, kurių 80 % buvo išreikštos vietos valiuta.